Karo menas: Naujausia aviacijos technika JAV

Vos ne kasdien girdime frazę „naujausios technologijos“, tačiau su kuo mums tai asocijuojasi? Tikriausiai kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, ryšio perdavimo priemonėmis. Vienas, kitas pagalvoja apie medicinines naujoves. Karas vyko nuo neatmenamų laikų. Dėl teritorijos, resursų, informacijos, politikos, ar tiesiog nesuderinamų interesų. Karyboje naudotus kardus, arklius ir lankus pakeitė šaunamieji ginklai, tankai ir lėktuvai. Viskas atsinaujina. O pusė, turinti naujausias ir priešui nežinomas technologijas, valdo situaciją.

Artimiausia mums, lietuviams, karo patirtis yra II pasaulinis karas vykęs 1939 – 1945m. Galbūt todėl mūsų mintyse yra įstrigę sovietiniai tankai ir kariniai lėktuvai, kurie labiau asocijuojasi su „kukurūznikais“ nei naikintuvais. O naujausius karinius išradimus mes matome tik filmuose. Galbūt ta gili karo ir okupacijos žaizda ir neleidžia mums priimti informacijos apie „žudymo mašinas“. Tačiau pamėginsiu praskleisti tą paslapties šydą ir pateikti keletą naujausių JAV išradimų galinčių radikaliai pakeisti karo eigą.

Kaip žinome, kas valdo orą, tas valdo ir karo lauką. Valdyti oro erdvę teritorijos, kurioje vyksta konfliktas, suteikia beveik absoliutų pranašumą prieš oponentą. Tuo atveju galima kontroliuoti judėjimą, neleisti priešui dalintis informacija tarp savo punktų, neleisti jiems koordinuotai veikti. Bet kaip tai padaryti priešo teritorijoje, kur knibždėte knibžda karinių aviacinių bazių, bei priešlėktuvinės gynybos stočių? Ar įmanoma smogti priešo svarbiausiems informaciniams ir kariniams objektams jam net nespėjus pastebėti, jog yra pažeista jų oro erdvė?

Pristatau du naujausiomis technologijomis apginkluotus, radarų nefiksuojamus, ateities karyboje vedlius lėktuvus.

• Northrop Grumman B-2 Spirit: Block 30

Daugiau nei dešimtmetį baimę siejęs Serbijoje,  Irake ir Afganistane šis bombonešis sulaukė naujausio papildymo. Geriausiai šis bombonešis žinomas dėl savo Stealth technologijos, dėl kurios jo negali susekti joks radaras. Nepasiekiamas net žemė – oras tipo raketoms, ko negali matyti – to negali numušti. Tokia logika vadovaujantis šis lėktuvas sėkmingai buvo panaudotas Libijoje 2011m. nuginkluojant Libijos priešlėktuvinės ginybos skydą.

Dviejų pilotų valdomas B – 2 vienos misijos metu gali nesunkiai apskrieti visą pasaulį. Rekordas – daugiau nei 44 valandos ore, kovinėje padėtyje. Todėl gali pasiekti bet kokį taikinį, jį subombarduoti ir nepastebėtas grįžti į bazę. Pirminė paskirtis buvo laikoma branduolinio ginklo panaudojimui, tačiau pastebėjus lėktuvo sugebėjimus buvo modifikuotas nešti net kelis šimtus įvairaus diapazono bombų. Kad liktų nepastebėtas visas korpusas padengtas specialia, radaro signalus sugeriančia medžiaga, o kad pasislėpti nuo infra-raudonųjų spindulių detektorių, varikliai ir išmetamųjų dujų angos įmontuotos viršutinėje lėktuvo dalyje.

Pirmųjų bandomųjų skrydžių metu dėl savo netradicinės formos buvo neretai laikomas NSO, todėl JAV tarnybos sulaukė kelių šimtų pranešimų apie pastebėtą NSO.

Šis naujausiomis technologijomis apginkluotas, nematomas bombonešis yra didžiulis postūmis oro erdvės karinių technologijų raidai.

• Lockheed Martin F-22 Raptor

Šis penktos kartos naikintuvas savo technologijomis pralenkęs savo pirmtaką  F-15 Eagle, turėtų užvaldyti oro erdvę. Kadangi naujausios priešlėktuvinės gynybos sistemos naudoja raketas daug greitesnes už daugumą senesnės kartos naikintuvų, dominuoti ore be radarus blokuojančios technologijos praktiškai neįmanoma. Šis „Stealth fighter“ tipo naikintuvas turėtų tapti didžiausia problema priešo gynybinėms pajėgoms, net pastebėtas radarų savo manevringumu ir greičiu viršijančiu 500 metrų per sekundę lygioje padėtyje gali nesunkiai išvengti ar pabėgti nuo jį besivejančios raketos ar kito naikintuvo. Šiuo metu skaitomas kaip manevringiausias naikintuvas. Nors neišbandytas tikroje kovoje, JAV karinių oro pajėgų liaupsinamas kaip labiausiai baimę sėjantis naikintuvas, kada nors sukurtas. Apginkluotas naujausiomis radarų ir taiklumo technologijomis F-22 bombų ir raketų pataikymo procentas viršija 92. Dvi 450kg sveriančios bombos, keturios, į šilumą reaguojančios, išmaniosios oras – oras tipo raketos ir pabūklas idealus kovai ore su kitais lėktuvais. Ką jau bekalbėti, jog be didesnių pakeitimų gali disponuoti branduoliniu užtaisu. Dėl savo nepastebimumo sugebantis vienu metu kovoti net su keliais naikintuvais.

Didelės žiniasklaidos kritikos sulaukę Jungtinių Valstijų Oro Pajėgų vadovai paaiškino, jog per 2011m. konfliktą Libijoje, F-22 nebuvo panaudoti, dėl slaptumo, bei didžiulių eksploatacijos išlaidų.

Nors šie du lėktuvai, jau dabar tituluojami kaip geriausi savo srityse, jiems ant kulnų lipa rusų bei kiniečių naujausi išradimai, kurie šiuo metu yra aktyviai slepiami. Amerikiečių Lockheed Martin F-35 Lightning II ir rusų Sukhoi PAK FA T-50, nors prototipai, jau dabar lyginami su F-22.

Šiais laikais išrasti ginklai ir šarvai mums yra sunkiai suvokiami, patekę į ne tas rankas, gali tapti masinio naikinimo ginklais, arba gali apsaugoti, išgelbėti daugybę gyvybių. Taip pat galima palyginti ir valstybes – agresores ir gynybinius blokus. Tačiau toliau tobulindami ginkluotę, galime drąsiai teigti, jog, galbūt, neužilgo, išsinaikinsime patys…

Kaip naujųjų amžių šešėly nyksta mūsų vaikystė, jaunystė, tikrumas.

Apsidairiusi aplink, pasijaučiu kaip močiutė, pagavusi save galvojant: o seniau vis dėlto buvo geriau… Šiuo savo rašiniu nenoriu nieko įžeisti ir, tuo labiau, nesiimu kritikuoti, greičiau naudojuosi galimybe trumpai pasidalinti savo subjektyviomis įžvalgomis, per dvidešimtmetį sukauptomis  patirtimis: augant, mokantis, būnant tarp žmonių.

Basakojė vaikystė…

Mano “senovinį“ požiūrį į daugumą dalykų turbūt lemia aplinka, kurioje augau. Mintimis grįžus į vaikystę, prieš akis išnyra Mažeikių Ventos upės pakrantės, kuriose žaisdavom slėpynių, gaudynių ir močiutės kaimas, kur buvo gainiojami antys, žąsys, katinai ir šunys saulėtos vasaros mėnesiais. Telefono neturėjau, per televizorių – tik “Keistuolių pasaulis“, o kompiuteris – na, tuomet nelabai ir žinojau, kad toks egzistuoja. Tuo tarpu dabar neretai pamatau 7-metį įsikibusį į i-Phon’ą, Kalėdinių dovanų sąraše dažniausia plančetinis kompiuteris, o ir lietuvišką kudlių pakeitė špicai, jorkšyrai ir panašūs “katašuniai“ (linksmą šypseną išspaudžia parduotuvėse tampomi, į tigrinį apdarą įsprausti, augintiniai arba niūriu veidu šaltą žiemos rytą tuos “šuniukus“ vedžiojantys vyrai-  pasipuikavimui ir dovanoms greičiausiai užsiprašė draugė/žmona/dukra, o “kakučius“ rinkti tenka patiems dovanotojams).

Mokomės

Mokyklos sistemos tapo kompiuteriuotos turbūt mano dešimtais tapimo “išsilavinusiu žmogumi“ metais. Gal ir patogu, kai pagalvoji, nebereikia popierinių knygelių su dvejetais tėvams rodyti  ir pati komunikacija mokyklos lygmenyje vyksta greičiau. Tik vis nesuvaldau juoko atsiminusi, kaip mano brolis, per tą patį elektroninį dienyną http://www.tamo.lt prisijungęs mamos vardu, visas praleistas pamokas “pasiteisino“. Kalbant apie akademinio išsilavinimo modernėjimą, ypatingai mūsų universitete, pliusų tikrai daugiau negu minusų: dirbantis, užimtas ar šiaip retkarčiais paskaitas pramiegantis studentas informaciją visada ras skaidrėse, o ir dėstytojams su masiniu srautu besimokančių susitvarkyti lengviau. Bet jei bent kartą teko būti paskaitoje, kurioje dėstytojas nenaudodamas iš anksto paruoštos technologinės “porcijos“ informacijos, savo iškalbos, profesionalumo ir charizmos dėka pritraukia dėmesį kalbindamas  atbukusius nuo spoksojimo į PowerPoint prezentacijas ir vienpusio komunikavimo studentus, sugeba kažko išmokyti, suprasit mane, kai sakysiu, jog ne visada modernus žinių pateikimas padeda jas įsisavinti.

Draugai, laisvas laikas

   Dėkoju likimui už tikrus draugus ir tokius, kurių norai laiko praleidimo atžvilgiu sutapo su manaisiais. Stebiu būrelius, besibraunančius pro Charlie kavinės duris ir džiaugiuosi, jog mano kompanijoje vyravo penktadienio tradicija “pasidaryk pats“. Kiek vakarų susispaudę virtuvėje skutom bulves, tarkavom ir vėliau gardžiais cepelinais skanavom.  Ne todėl, kad to paties Charlie Mažeikiuose  dar net nebuvo, greičiau dėl to, nes pats gaminimo procesas virsdavo linksma atrakcija. Nesakau, kad vadovaudamasi principu „kam pirkti, jei galiu pasidaryti pati“ niekada neužsuku į tokias įstaigas, tačiau gera atsiminti laikus, kai už produktų maišelį sumokėjęs 15 Lt papuotauji aštuoniese, kai įdomus žmogus buvo ne tik Zara švarką ir Luis Vuitton rankinę turintis asmuo, kai draugai apie “meiles seiles“ sužinodavo ne iš pakeisto Facebook’o statuso ir kai linksmiausi šokiai vykdavo netoliese esančiame daugiabutyje.

Nesupraskit manęs klaidingai: gražūs man šiuolaikiniai rūbai, kompiuteris taip pat palengvina gyvenimą, ir prie išmaniojo priprasti baigiu (nors ir knieti griebt senąją Nokia iš stalčiaus ir toliau ja naudotis). Tik norisi, gal šiek tiek naiviai, tikėti, jog pasaulis nesisuka apie statusą įprasminančią išvaizdą, technologinių naujovių turėjimą ir etiketėmis numargintą pasitenkinimą.
1940-ųjų rokenrolo šėlsmo, 1992-ųjų lietuviško tikrumo, ir 2013-ųjų protingo beribių galimybių išnaudojimo Jums!

“apsiTECHNOginkluoja“ visi

Dar vienas filmukas apie mus supančias technologijas / aparatus / prietaisus. Iškelkim klausimą – kaip mus tai veikia? Daugiau pasipelnome ar nuskurstame dėl to?
ENJOY! 🙂

T.W.T. (travelling without technology)

Kaip žinia, mūsų tinklaraštyje pirmiausia nusprendėme pateikti visas įmanomas nuomones apie inovatyviąsias technologijas, bet su žiupsneliu kritikos. Tačiau mes taip ir nenusistatėme itin aiškių ribų, t.y. kaip giliai galime apžvelgti visas naudojamas technologijas. Todėl pasinaudodama proga ir primindama visiems, jog artėja vienas nuostabiausių metų laikų, kuomet pradedame žvalgytis pigiausių lėktuvų bilietų savo kelionėms (taip, kalbu apie VASARĄ), aš taip pat nusprendžiau pasidomėti keliavimu. Tačiau ne bet kokiu, o būtent „travelling without technology“. Į pagalbą man atėjo užkietėjęs keliautojas ir įvairių internetinių forumų apie keliones narys – Tomas Kubilius. Su šiuo pašnekovu kalbėjomės apie jo keliones ir požiūrį į technologijas kelionių metu.

Indrė: Taigi, Tomai, pradedant kalbėti su tavimi apie keliones ir technologijas, manau, privalu pirmiausia paklausti – kokias technologijas naudoji, kai išsiruoši kelionėn? Įskaičiuok viską: ir GPS (angl. Global Positioning System – globali pozicionavimo sistema) ir išmaniuosius telefonus, kompiuterius, fotoaparatus.

Tomas: Mhm, tuojau pagalvosiu. Manau, kad derėtų išskirti du kelionių tipus: darbines komandiruotes ir atostogas.

1) Į darbo reikalais vykstamas komandiruotes dar nesu keliavęs be nešiojamojo kompiuterio ir mobilaus telefono. Taip pat būtinas ryšys tarp mobiliojo ir kompiuterio – mobiliajam internetui. GPS pas mane integruotas į telefoną – tai nėra absoliučiai būtinas dalykas darbinėje kelionėje, bet jei tokį turi – praverčia. Fotoaparato paprastai neimu į komandiruotes, pakanka to, kuris yra mano telefone. 

2) Per poilsines keliones – kompiuteriui griežtas NE! Kitaip darbas mane susiras, kad ir kur bebūčiau. Atostogoms užtenka mobilaus telefono su integruotu GPS. Pastarasis atostogose labiau vertingas nei komandiruotėse. Tiesa, atostogoms privalomas atributas mano lagamine – geras skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas (pageidautina su trikoju, jei jis telpa į rankinį bagažą).

Indrė: Supratau, vis gi mane labiau domina atostogų kelionės. Sakai kompiuterio nereikia, bet GPS naudojiesi. O ar esi kada keliavęs labiau, sakykim, senoviniu būdu – kai tekdavo pakeliui sutiktų žmonių klausti kelio? Kai tekdavo į rankas paimti ir tikrą popierinį žemėlapį? Kuriose kelionėse (su GPS ar su popieriniu žemėlapiu) daugiau įžvelgi pliusų ir kur malonumą?

Tomas: Žinai, nepriklausomai nuo to, turi ar neturi GPS, klausti kelio visada tenka. Kol neturėjau mobilaus su GPS, visada keliavau su atlasu/žemėlapiu rankose. Ir galiu pasakyti, jog kai neturi GPS, daugiau pabendrauji su vietiniais. O tai jau pliusas! Kita vertus, GPS vairuojant užsienyje sutaupo laiko. Todėl, kai vairuoji – daugiau pliusų turi GPS, kai vaikštai mieste pėsčias – geriau klausti vietinių. Vis dėlto, malonumą teikia ne GPS ar žemėlapis, todėl pagal šitą kriterijų neskirstyčiau ir keliavimo.

Tiesa, Tomas išsiduoda, kad nemažai tokių technologijų kaip internetas ir google maps programas naudoja dar prieš kelionę, todėl ir vėliau kelionėje būna tikrai daug lengviau.

Indrė: O ar yra buvę kada nors, jog pasigailėjai pasiėmęs arba nepasiėmęs kokio nors daikto į kelionę? Žinoma, kalbu apie technologijas.

Tomas: Taip, į vieną pirmųjų savo kelionių (tai buvo autobusinė kelionė) be fotiko pasiėmiau dar ir filmavimo kamerą. Pasigailėjau iškart, kai tik panešiojau ją kelias dienas ant kaklo. Svėrė ~1 kg, mažiau pats pamačiau, saugot reikėjo, o filmuko jokio iki šiol nepagaminau iš tos medžiagos. Daugiau neimu filmavimo kamerų į keliones.

Indrė: Žinau, jog jau esi užkietėjęs keliautojas, bet gal žinai tokių, kurie keliauja būtent, aš taip pavadinsiu, natūraliai, t.y. be jokių apps/maps programėlių, kamerų, išmaniųjų telefonų? Kokia tavo nuomonė į juos?

Tomas: Kadangi nesu tas “natūralusis“ keliautojas, tai ne tiek ir daug tokių pažįstu. Daugiau tikriausiai tokių “nenatūralių“ 😀 Be to, man atrodo backpacker’iai (keliautojai su kuprinėmis – aut.past.) ir tranzuotojai būna tokių labiau natūralių kelionių fanai. Aš nei vienas, nei kitas. Niekada nesu tranzavęs ir pagal galimybes netranzuosiu. O mano nuomonė apie tokius “natūralius“ keliautojus normali – jie juk iš anksto pasiryžta didesniems nuotykiams ir netikėtumams, atsiduoda atsitiktinumui į rankas. Tai atskira keliavimo forma ir, sakyčiau, netgi filosofija. Dabar dar pagalvojau, kad neretai mano atostogų metu vienintelė technologija būna automobilis. Tada leidžiu sau keliauti kur akys mato, be plano, GPS, ar dar ko nors technologinio. Galbūt tik popieriniu žemėlapiu. Ypač tai taikytina kelionėms po salas.

Indrė: Vadinasi, ir tava širdis kartais trokšta to, kaip tu pats sakei, netikėtumo ir atsidavimo atsitiktinumui į rankas. Beje, man užkliuvo tai, jog sakei imi fotoaparatą, ir ne bet kokį – “gerą skaitmeninį veidrodinį“. Kam reikalingas toks ypatingas? Juk nuotraukos funkcija turėtų būti – įamžinti akimirką, o ne pagaminti pasaulinio lygio meno šedevrą? Ar prieštarautum man?

Tomas: Šedevrų negaminu, bet man prioritetais tampa kokybiškos nuotraukos, itin greitas fotoaparato darbas bei galimybės fotografuoti įvairiose situacijose, išgaunant aukštos kokybės nuotraukas (judesyje, esant mažam apšvietimui, naktį ir pan.). Turėjau prieš tai ir paprastą skaitmeninę muilinę, nuotraukos daug dažniau gaudavosi susiliejusios (drebėdavo  ir rankos), spalvos per daug apsišvietusios ar per tamsios, fokusas ne toks, kokio nori (automatinis, o ne rankinis). Galėčiau išvardinti ir daugiau gero fotiko privalumų, tačiau šiuo atveju esmė yra greitis ir kokybė.

Indrė: Na o pabaigai palikau šiek tiek paprastesnį klausimą: išvardink visas šalis ir vietas, kur esi buvęs. O gal reiktų klausti kur dar nebuvai? Tuomet sąrašas būtų trumpesnis.

Tomas: Tiesą pasakius, daug kur dar nebuvau, tad geriau bus išvardinti kur buvau. Bandysiu vardinti nuo pirmų kelionių, kad nepamirščiau. Taigi – Lenkija, Čekija, Prancūzija, Latvija, Estija, Tunisas, Italija, Ispanija (atskirai reiktų paminėti Kanarų salas – Tenerifė, La Gomera, Fuerteventura, Lanzarotė), Jamaika, Meksika, Slovakija, Vengrija, Olandija, Belgija, Austrija. Tikiuosi nepamiršau nieko. Ir nors kai kuriose šalyse tai tebuvo trumpas apsilankymas, 1-2 miestų pamatymas, bet kartais to pakanka, kad susidarytum įspūdį apie šalį.

Taigi, šiuo atveju, bandant išnagrinėti, kaip technologizuotai pasikausčius mums derėtų keliauti, peršasi išvada, jog pirmiausia privalu žinoti, kur ir kokiu tikslu skrendi, plauki ar važiuoji, ir tik tada įvertinti, kokia technika tau yra reikalinga.

Lieknėjame kartu/be Facebook

Kas tik nekalba apie sveiką kūną, taisyklingą mitybą, sportą ir viską, kas daro žmogų gražų. Bet argi žmogus tik kūnas?  Atsakydama į šį klausimą “ne“, kviečiu pasvarstyti, kodėl ir kokios dietos reikia mūsų protui ir sielai   nepaliaujamai stiprėjant ryšiams su socialiniu portalu „Facebook“.

Sveika siela – sveikas kūnas. 

Ne visi, persisotinę ir kalorijas pavertę papildomais kilogramais ant kadaise stangraus ir liekno kūno, imasi drastiškų priemonių – badavimo. Dieta nėra badavimas, tačiau, manau,  itin valingas pasiryžimas kardinaliai pakeisti savo mitybą, dėl ko didžioji dalis dietų sulaukia gausybės kritikos. Kitos gi, vedančios į sveiką mitybą, yra ne pigios nei laiko, nei piniginės klausimu. Kas šiam pasauly gali leisti sau kas valandą ar dvi gamintis po užkandį, pirktis daržoves, vaisius, tinkamai viską paruošti, o jei dar šeima, darbas ar augintiniai tarsi didžiulis lietaus debesis kabo virš galvos vis keldamas rūpestį?

Be abejo, yra tokių, galinčių sau tai leisti, tačiau kita dalis žmonių renkasi alternatyvą – sportą ar aktyvų laisvalaikį. Aišku, nereikia visko piešti kontrastingom spalvom; neva minėtas būdas sveikam kūnui ir sielai yra tik JUODA, o štai sportas – pats efektyviausias ir balčiausias iš visų. Iš tikrųjų kompromisas ir harmonija yra atsakymas į visus klausimus.  Taip, kaip reikia sveikai gyventi taisyklingai maitinantis ir prižiūrint mūsų kūną, taip privalu ir investuoti į save kaip į mąstantį ir jaučiantį individą kontroliuojant tai, kas patenka į mūsų sąmonę bei pasąmonę.

Perteklius.

Per kelis metus nepastebimai išpopuliarėjus socialiniams tinklams, pritraukus vis daugiau ir daugiau nekategorizuojamų klasių žmonių, šiandien priėjome ribą, kuomet noriu pasakyti STOP. Tiesiog taip paprastai. Sustokit, žmonės, minutei, akimirkai stabtelėkit ir pažiūrėkit į save iš šalies. Įvertinkit, kas jūsų gyvenime svarbiausia: ar surinkti kuo daugiau like‘ų, ar išsaugoti realų kontaktą ir tikro bendravimo jausmą? Ar pasidžiaugti su vaikinui/merginai paruošta staigmena dviese, ar pranešti tiems, kurie galiausiai tik pavydžiu žvilgsniu palydės ar stengsis perspjauti tave kitoje „dalinimosi“ rungtyje…

Taip, skaitantys šias mano mintis ir „amerikonizmo“ paveikti tikriausiai norėtų drėbti „bullshit“, bet noriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti, jog suprantu, kad nesu pirma apie tai prabilus, nesiekiu analizuoti Facebook‘o daromos įtakos asmeniniams žmonių gyvenimams ir įvairių lygių, tipų santykiams ir panašiai. Apie tai netgi magistrinius darbus žmonės jau rašo…  Čia ir dabar aš noriu pateikti mane privertusių susimąstyti pavyzdžių.

Gloria Facebook‘ui.

Ne veltui savo kalbą pradėjau pateikdama metaforą renkantis alternatyvas. Persisotinę virtualaus pasaulio, šiuo atveju, kalbu apie Facebook‘ą, mes galime pasirinkti, kaip kažką pakeisti. Aišku, norint kažką pakeisti, privalome suprasti ką, ir turėti tam valios bei noro. Kaip kovojant su papildomais kilogramais, taip ir su grėsmingu vartojimu ir įsisiurbimu į tą dirbtinę pasaulio transliaciją.

Didelių pastangų man susivokti nereikėjo, pavyzdžiai patys pasiekė. Ir tikrai ne per Facebook‘o puslapį, o per mano vienintelį atsipalaidavimo ir pabėgimo nuo socialinių tinklų triukšmo būdą – MUZIKĄ! Mane išgąsdino radijuje vis dažniau skambančios dainos tekstas:

„Kažkodėl ir vėl
Tau spaudžiu „patinka“
Ar žinai kodėl Tau šypsena tinka?

„Like“, „like“
Spaudžiu tau „like“
„Like“, „like“
Šiandien spaudžiu tau „like““

Aš tiesiog negalėjau patikėti… Ir tai atlikėjo, vardu Nedas Šiuipys, kūrinys. Ar galima tai pavadinti kūriniu? Subjektyvu, tačiau be galo liūdna, kad net tokios išraiškos priemonės, kaip muzika, tampa „sufacebook‘intos“. Juk daina irgi turėtų nešti žinią bei jausmą!
Nerekomenduoju, tačiau norintiems įsitikinti ar patikrinti, suteikiu informacijos čia.

Išgirdus šią dainą, prisiminiau ir kitą dainą, dėl kurios labiau norėčiau pasidžiaugti lietuvių originalumu. Gal ir neskoninga, tačiau veiksminga reklama, kurioje „mano ilgos blakstienos drasko Facebook‘o sienas“ parodo mūsų protams vis labiau reikalingos mankštos.
Pildyk Akvilina „Aš dainuoju“

Nebevalgom ir bėgiojam

Atėjo laikas, kuomet „stop“ sako vis daugiau žmonių. Kaip atsaką į aptartas dainas, norėčiau pateikti ir  išryškinti dar labai mažai vertinamo repo žodžio teisingumą ir stiprumą: „technologijos jau net po oda lenda, iš kas antro stendo iššoka, sako „pirk mane““.
„Tie geresni“ „Virtuvė“.

Savo pretenzijas ir įžvalgas dainose apie Facebook‘ą reiškią dar keliolika milijonų žmonių. Šį skaičių – 12 100 000 man parodė Youtube internetinis puslapis paieškos laukelyje parašius „facebook song“.  O kur dar įvairūs klipukai, kurio geriausias pavyzdys – tylus vaikinas su Facebook‘o gyvenimo aiškinimu ir ironiškais pavyzdžiais – įvertinti patys galite čia.

Yra žmonių, kurių samprotavimai, kodėl vertėtų laikytis Facebook dietos, pasiekė mane per draugus. Štai vienas lietuvis, Linas Matulis, savo blog‘e siūlo kurti vertę už Facebook ribų, ir galvojimą, kad Facebook‘as kažkurią dieną ims ir praskaidrins tavo gyvenimą, užtarnaus tau pagarbą ir pažers galimybių puokštę, pakeisti realių veiksmų planu. Aiškiai, trumpai ir efektyviai – Linas Matulis.

Gyvenkime sveikai

Pavyzdžių, rodančių, jog sąvoka „facebook dieta“ išrasta jau seniai, yra nemažai. Tai reiškia, kad žmonės mąsto, suvokia ir veikia, tai reiškia, jog šios socialinių tinklų inovacijos įtaka darosi grėsminga. Badauti nereikia, tačiau imtis aktyvios veiklos šiam įpročiui mažinti, tikrai siūlau. O kaip? Galbūt tai bus tos pãčios dainos apie jūsų santykį su Facebook‘u, o gal tiesiog elementarus sportas.

Lietuvos aukštojo mokslo pokyčiai teisinėje ir politinėje sistemos perspektyvoje

Studentė, pirkusi magistro darbą laimi teisme, kuriame apskundė įmonę blogai parašytu darbu. Vilniaus universitetas ketina taikyti dvigubus stojimų standartus dėl Seime priimto naujojo mažumų švietimo įstatymo. Ar gali Lietuvoje tokios gyvenimo kokybę įtvirtinančios sritys kaip politika, teismai ir švietimas veikti harmoningai? Ir ar tokiu būdu keliaujame modernios valstybės kūrimo link, svarstau kviesdama pamąstyti kiekvieną.

ISTORIJA nr.1

Blogai magistro darbą parašiusią įmonę studentė apskundė teismui.

 Įmonė nevykdė įsipareigojimų dėl kokybiško mokslinio darbo atlikimo.

                                                                                 

Studentė laimi pateiktą skundą, prisiteisia 3000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Tuo tarpu, kai pasaulis su savo moksliniais laimėjimais ir naujovėmis žengia pirmyn, atverdamas mums neribotų galimybių kelius, mes gi, pasirodo, žengiame atgal. Vieni mokosi tam, kad paskui dar galėtų pasimokyti už kitus, o šie naudojasi pasaulio teikiamais malonumais bei gyvena kitų sąskaita. Būtent tokios mintys užplūdo mano ausis pasiekus šiai žiniai. Klibanti aukštojo mokslo sistema? Teisinės sistemos pasitikėjimo nebuvimas? O gal tiesiog žmogiškųjų vertybių praradimas? Matyt, viskas viename.

Mokslinių darbų pirkimas – vieša paslaptis. Tačiau ir girdėdama šnibždantis, kiek tūkstančių (pinigų) studentai pakloja už magistro ar bakalauro laipsnio darbus, aš tiesiog pakraipydavau galvą ir toliau grįždavau prie savo knygų.  Žinia, jog įvykių dėmesio centre atsidūrusi vilnietė laimėjo bylą dėl blogai jai parašyto magistrinio, privertė mane prabilti garsiai.

Tai, kas neetiška ir nelegalu, mūsų valstybėje buvo patvirtinta apylinkės teismo vardu. Tai, kad perkami ne tik darbai, bet ir diplomai bei kvalifikacija, pasirodo, nei aukštojo mokslo institucijoms, nei teisinei sistemai nėra svarbu. Oi, atleiskit, teismas juk grąžino ir magistrinį darbą, ir visas autorines teises rašiusiai įmonei. Galbūt dar laukia šiokie tokie nemalonumai dėl jos veiklos perdavimo prokurorui, kaip turinčios nusikaltimo požymių. GALBŪT. Oi, dar juk ir pats Mykolo Romerio universitetas „laikosi griežtos politikos tokių studentų atžvilgiu, šiuo metu studentai net pasirašo sąžiningumo deklaracijas, kuriose jie pasižada laikytis sąžiningos konkurencijos“. Bet juk pikčiausia, kad nusižengusi kaip studentė, siekianti įgyti papildomą mokslinį laipsnį arba kaip žmogus, rodantis, jog turi tikslą kažko pasiekti, ši moteris (Gražina Krušienė) ne tik pamina tokias visuomenės vertybes kaip sąžiningumas ir darbštumas, bet, ne gana to,dar ir laimi bylą. Ir ne, ne sumoje ar materialiai apskaičiuojamoje pergalėje glūdi mano pasipiktinimo esmė. O tame, kad žmogus, kuris pasielgė NEteisingai, tampa teisiu. Ir visi kaltinimai įmonei dėl baudžiamojo kodekso straipsnyje įrašytos nelegalios veiklos tampa nieko verti. Aišku, šioje vietoje prieiname išvados, jog tai, kas teisu, nebūtinai turi būti teisėta. Apmaudu. Gal dar įteisinkime nusirašinėjimus? Tokiu būdu palaipsniui tikrai sugrįžtume prie žagrės.

ISTORIJA nr.2

„Laikinasis VU rektorius: svarstome priimdami visai neatsižvelgti į lietuvių egzamino rezultatus“.

Kol politikai nesutaria dėl lenkų pretenzijų į mūsų valstybę, tiksliau dėl savo tautybės dominavimo įvedimo, kenčiame mes, lietuviai. Tautų karas? Galbūt ir nuskambės labai šovinistiškai, tačiau drąsūs ir įnoringi lenkai jaukia lietuvišką aukštojo mokslo sistemą, kelia pasipiktinimus seimu, valdžia, tuojau ir dėl blogo oro imsim kaltinti tautines mažumas.

Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo nuostatose yra teigiamas įsipareigojimas – numatyti tautinių mažumų specifinių švietimo poreikių tenkinimo galimybes, suteikti visas įmanomas galimybes mokytis ir pabaigti mokslus gimtąja kalba, tačiau ten taip pat yra įrašas, jog tai neturi pažeisti oficialios valstybės kalbos vartojimo principo.  Taigi tenkinus jų poreikį palengvinti lietuvių kalbos valstybinį ir mokyklinį egzaminą, mes, lietuviai, skriaudžiame jau patys save. Vilniaus universitetas (VU) svarsto du “problemos“ sprendimo variantus: arba atsisakyti valstybinio egzamino rezultato skaičiavimo arba įvesti dar vieną egzaminą? O aš turiu trečią! Panaikinkime baigiamąjį  lietuvių kalbos egzaminą ir paminkime savo nacionalinę vertybę – kalbą. Tam, kad leistume tautinėms mažumoms palengvinti sąlygas gyventi ir siekti mokslo aukštumų mūsų valstybėje.

Tai – diskutuotinas klausimas, dėl kurio abi moksleivių grupės kenčia, pritariu  laikinajam VU rektoriui J. Baniui. Tačiau šiuo atveju reiškiu pretenzijas būdama lietuvė tautybe ir pilietybe. Dėl teisybės ir pažangos, pareigos ir pagarbos, dėl noro siekti supratimo ir  bendradarbiavimo išlaikymo bei tęstinumo. Ne, tai ne dėl lenkų. Tai dėl visų žmonių, kurie turi turėti ne tik teises, bet ir įsipareigojimus bei širdį gyvenant tiek savoje, tiek kitoje kultūroje.

Tikrų tikriausia technoDIETA!

štai, mielieji, šiandien nusprendžiau pasidalinti itin smagiu filmuku, kuris iš tiesų kalba apie dietą. Tačiau šiuo atveju yra bandoma mažinti ne laiką, paskirtą įvairioms technologijoms (kas būtent yra akcentuojama mūsų šiame tinklaraštyje), bet kūno svorį. Ir vis dėlto…. Čia nėra apsieinama be tikrų tikriausių naujausiųjų technologijų. ENJOY! 🙂

 

KEEP CALM and …

Keep calm and listen to music, keep calm and text me, keep calm and be yourself, keep calm and eat, keep calm and take a shit ! Really?! Well thanks for telling me…

Na, ir truputis istorijos:

 

 

 

 

 

Facebook‘as – draugai, laisvalaikis, niša nusikaltimams ir mirties nuosprendis

Viena populiariausių socialinių medijų, pastaruosius keletą metų įvairiuose informacijos kanaluose linksniuojama ne tik kaip patogus ir interaktyvus virtualaus bendravimo tinkas, bet ir palanki niša tokioms nusikalstamoms veikoms, kaip žmogžudystės, seksualiniai nusikaltimai, sukčiavimas.

18-metė gyvūnų  mylėtoja iš Australijos Nona Belomesoff priėmė nepažįstamojo kvietimą draugauti Facebook‘e. 22 metų jaunuolis, su auka susipažinęs kitame socialiniame tinkle ir sužinojęs apie jos aistrą gyvūnams, sukūrė netikrą Facebook‘o paskyrą, kurioje, prisistatęs laukinės gamtos organizacijos (Wildlife Information Rescue and Education Service) atstovu, žadėjo merginai išsvajotą darbą gelbėjant gyvūnus.

Pasitikėdama draugu, prisistačiusiu Jason Green (tikras vardas:  James Dannevig), mergina su juo susitiko ne kartą. Šeštojo susitikimo – išvykos į gamtą, neva treniruotis – metu, mergina buvo nuskandinta krūmynuose esančiame upelyje. Už panašius nusikaltimus jau anksčiau teistas užpuolikas nuteistas  21 metams kalėjimo.

Plačiau aprašytą istoriją galite rasti šiuose tinklapiuose:

www.youtube.com, http://www.smh.com.au, http://www.smh.com.au/nsw

28 metų neįgalus Nicholas Bull, apsimetęs 13-mečiu dailiojo čiuožimo atstovu, kalbino daugelį Facebook‘e užsiregistravusių mažamečių. Pasiskolinęs vienos mergaitės pažįstamo berniuko pravardę, pedofilas (na, vadinkim daiktus jų tikraisiais vardais), užmezgė gana artimus virtualius susirašinėjimo santykius su viena 12-mete.

Pusmetį trukusio bendravimo metu, vyras ne tik siuntė mergaitei žaislus ir saldumynus, bet sugebėjo įtikinti ir mažametės tėvus, neva esąs garsaus šou „Disney on Ice“ čiuožėjas, dėl nelaimingo atsitikimo sėdintis invalido vežimėlyje. Kai mergaitė pagaliau sutiko su tariamu draugu susitikti, pastarasis ją nusivedė į savo viešbučio kambarį ir išprievartavo. Iškrypėlis nuteistas 9 metams kalėjimo, tačiau tyrimas dėl jo nusikalstamos veikos masto vis dar vyksta.

 Istorija plačiau aprašyta šiuose tinklapiuose:

http://www.dailymail.co.uk

http://www.newsshopper.co.uk

    

Neseniai koledžą baigusios Chrystal Trammel gyvenimas virto košmaru, kai jos virtualią Facebook‘o tapatybę pasisavino 21 metų Rebecca Nakutis. Nukentėjusioji buvo įsivėlusi į teisinį ginčą dėl vaikų globos su “vagilės“ vyru. Dėl šios priežasties R. Nakutis pasisavino svetimą virtualų identitetą ir nukentėjusiosios vardu siuntė grasinančias, chuliganiškas žinutes sau, savo artimiesiems, šeimai ir draugams, siekdama preteksto pateikti legalius kaltinimus. Pranešus policijai, Rebecca Nakutis suimta ir apkaltinta tapatybės vagyste, tačiau nukentėjusi moteris vis dar kovoja prieš legalius suvaržymus matyti savo vaikus ir moka milžiniškas teismų išlaidas.

Istorija plačiau aprašytą galite rasti čia.

Skaitant masę panašių naujienų, norisi tikėti, kad pas mus, Lietuvoje, esti geresnė situacija, vaikai gudresni, konservatyviau auklėti, bet ar tikrai? Na ką, sugalvojau mažytį eksperimentą: sugaišau bene 5 minutes ir sukūriau, Facebook‘o paskyrą su įsivaizduojamo 15-mečio paauglio atvaizdu. Vardą norėjau įdėti Emilijus Stalkeris, bet dėdė Facebook‘as perspėjo, kad taisyklės reikalauja naudoti tikrą vardą. Draugui sutikus, pasiskolinau jo vardą bei pavardę (taip, moderatoriams rūpi, kad tavo vardas tikras, bet  būtent tuo vardu egzistuojančių anketų skaičius – nelabai). Taigi, šiek tiek apipavidalinusi anketą, leidausi į draugų paieškas.

Norėdama susipažinti su bendraamžiais, padariau keletą atradimų:  nustebtumėte kiek 12 – 16 metų panelių savo varde įrašiusios žodelį „miau“. Radau paauglių, kurių draugų sąrašas siekia 900 žmonių, jau nekalbu apie gana įdomiai interpretuotinas profilio nuotraukas arba viršelio antraštes kaip: „S.W.A.G: she wants a gentelman“ ir panašiai. Juokingai graudu pasidarė, kai pranešimai apie priimtą kvietimą draugauti kapsėjo be sustojimo. Kad ir kaip neapgalvotai, tačiau daugiau nei 200 jaunuolių atvėrė man duris į savo privatų gyvenimą… Nejauku, negražu ir nesąžininga būtų buvę ilgiau naršyti po svetimas laiko juostas ir draugų sąrašus.

Didelio moralo čia nelabai reikia, realiame gyvenime rinkdamiesi draugus juos vertiname atidžiai. Norėtųsi palinkėti nepamiršti to paties daryti ir virtualiame lygmenyje. Manydami, jog patys esame saugūs, nepamirškime padrąsinti savo jaunesnius brolius, seseris ir draugus,  sugriežtinti apsaugos nustatymus ir atsargiau tvarkyti  draugų sąrašus.

Jei patyrei emocinį ar fizinį smurtą, pasakok artimiesiems, kreipkis į policiją, susisiek su psichologinę pagalbą teikiančiomis organizacijomis ir svarbiausia – prisimink, TU NESI VIENAS.

Mr. Freeman

Mr. Freeman – nespalvotas rusiškos kilmės animacinis personažas, youtube.com erdvėje besireiškiantis nuo 2009 metų rugsėjo. Sarkastiškai ir be cenzūros pašiepiantis dabartinį modernių technologijų vergą. Nuoširdžiai pavydžiu puikiai kalbantiems rusiškai, nes, nors nemaža dalis filmukų titruoti angliškai, skaityti ne visada spėjame, o ir įspūdžio per pus mažiau. Dalinuosi vienintele angliška filmuko versija ir iš karto perspėju – turinys greičiau skirtas neįžeidiems, iš savęs pasijuokti ir šiek tiek kitu kampu aplink apsidairyti nebijantiems 🙂