Šiaudiniai namai: kaip ekologija virsta inovacija

Nepaliaujamai didėjantis vartotojiškumas, aplinkos tarša, klimato kaita, nykstantis ryšys su žeme ir grūdu – vienus tai gąsdina, o kitus paskatina veikti bei kurti švarią, saugią ir gražią vietą gyventi – šiaudinius namus.

Šiaudinukų kilmėstraw-bale-home-5

Kodėl ir kaip – atsako Petras Devižis: „Žmogus kabo virš prarajos, prisirišęs plonu elektros perdavimo laidu prie senkančių energijos šaltinių. Pasaulis metodiškai užpilamas šiukšlėmis, atmosfera nuodijama degimo produktais, kurių niekada anksčiau nėra mačiusi ir todėl nemoka su jais tvarkytis, beatodairiškai kertami miškai, kartkartėmis užmarštin išeina ištisos gyvūnų arba augalų rūšys, vienos jūros senka, kitos, tikėtina, patvins ir užlies nemažą dalį sausumos. Kai prasideda tvanas, tenka gelbėtis. O skęstantysis ir šiaudo griebiasi. Būtent iš tokių šiaudų statau šiaudinius namus.“ (P.Devižis – architektas, šiaudinių namų statybos pradininkas Lietuvoje, šiaudinių namų statytojų asociacijos tarybos narys).

Šiaudas kaip namų statybos medžiaga pradėta naudoti dar XIX a. pabaigoje, kai naujakuriai, atvykę gyventi į Nebraskos valstiją, Šiaurės Amerikos žemyno stepių teritoriją, susidūrė su problema – medienos trūkumu, o kadangi gamtinės sąlygos auginti grūdinę kultūrą buvo palankios, pasirodė pirmieji presuotų šiaudų namai – ne tik gyvenamieji, bet ir bažnyčios, mokyklos. Laikmetis sutapo su naujųjų techninių galimybių paieškomis, tada tuo metu buvo išrastos pirmosios arklių traukiamos šiaudų presavimo mašinos,  taikoma bekarkasė statyba (save išlaikančios sienos technologija, pavadinta Nebraskos stiliumi). 1915 – 1930 m. JAV pastatyta apie 70, iš kurių iki dabar yra išlikę 13 puikios būklės namų.

Europoje, kaip ir JAV, tik XX a. pabaigoje statyba iš šiaudų atgijo, ir nuo 1990 metų prasidėjo praktiniai statybos iš šiaudų seminarai, ištyrinėtos fizinės šiaudinių namų savybės: degumo, atsparumo gniuždymui, vėjui, be šiluminių savybių rezultatai. Atsirado profesionalių statybininkų brigadų. Taip statyba iš presuotų šiaudų tapo visaverte šiuolaikine statybos technologija, kuri nuvilnijo per D. Britaniją, Prancūziją, Daniją, Norvegiją, Belgiją, Vokietiją, Austriją, kur natūrali medžiaga derinama su kitomis ekologiškomis medžiagomis (moliu, gruntu) bei saulės architektūros principais.

Lietuvoje pirmasis šiaudinis namas pasirodė 1996 m., kuomet Petras Devižis, nieko nežinodamas apie užsienio patirtį, ėmėsi eksperimentuoti su natūraliomis statybinėmis medžiagomis, ir taip Taraldžių kaime iškilo pirmasis jo statinys, kuris sukėlė didžiulę susidomėjimo bangą, po kurios, siekiant kuo didesnės idėjos plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo, susikūrė ir Šiaudinių namų asociacija.

Kodėl inovatyvu?straw-bale-home-New-Zealand

Šiaudinių pastatų sumanytojai, kūrėjai ir besiruošiantys ar juose gyvenantys išskiria tris pagrindines savybes, dėl ko šį statybos meną vadina inovatyviu: ekologiška (mažiau žalos padaroma aplinkai), ekonomiška (mažesni finansiniai ištekliai) ir estetika (kas natūralu, tas gražu).

Visų pirma, javas, kaip ir kiti augalai, naudoja saulės energiją ir grynina orą – sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Nepaisant to, kad auginti „šiaudą“ yra ekologiška, šiaudų ryšuliams pagaminti energija taip pat yra eikvojama. Čia galime palyginti: 31MJ/m3 sunaudojama presuotiems šiaudams pagaminti, mineralinei vatai – 139 MJ/m3 ir betonui – 3180 MJ/m3.  Remiantis mokslinių tyrimų skaičiavimais teigiama, kad energijos kiekio, sunaudoto išskiriant CO2 statant šeimos pastatą, kai šiltinamoji medžaiga yra akmens vata, pakaktų pastatyti visą šiaudinį pastatą ir jį šildyti 10-15 sezonų. O ir atliekos po statybų yra biodegraduojačios, tada sutaupoma ne tik energija, bet ir mažiau teršiama aplinka.

Kiek kainuoja šiaudų namas, pasakyti sunku, nes tai priklauso nuo fantazijos, dydžio formos, įrangos, apdailos medžiagų bei panašių dalykų, sako statybininkai. Tačiau protingai apsvarstant ir investuojant ne tik metams, o ir ateičiai, sutaupyti galima. Neskaičiuojant statybų išlaidų, išleidžiamų pinigų suma sumažėja jau gyvenant tokiame name, kuomet kelis kartus mažiau tenka išleisti ir šildymui. Plačiau apie kainas ir išlaidas galite paskaityti http://www.ekodiena.lt/statyba-is-vietiniu-zaliavu-mada-utopija-ar-realybe/.

Kalbant apie estetiką, šiaudinukai gali tapti lakiausios fantazijos šedevru: derinant skirtingas medžiagas – molį, plytas, stiklą, medį, lankstant šiaudą, suteikiamos neribotos galimybės išspręsti dizaino bei architektūros sprendimus.

Ekologinė gyvenvietė – gyvenimo stiliusekogyv_21

Įkvėpti ne tik ekologiško gyvenimo būdo, kuomet siekiama sutaupyti energijos ir kitus išteklius, sumažinti taršą ir siekti kuo mažesnio neigiamo poveikio aplinkai, ekologiškų namų kūrėjai ir propaguotojai kuriasi į eko-bendruomenes. Tai ne asociacija ar organizacija, vienijanti tas pačias idėjas ir tikslus, o gyvenimo būdas, kuriuo  akcentuojamos žmogaus laisvės, kūrybiškumas, plėtojami menai, skatinamas asmenybės augimas, sąlygos išlikti individualiam ir kartu jaustis grupės nariu, bendravimas ir bendradarbiavimas. Europoje kuriasi ir vis labiau populiarėja eko kaimai.

Ekogyvenviečių sąrašą Lietuvoje galite rasti čia: http://ekogyvenvietes.lt/

Eko kaimai Europoje: http://www.ecovillagefindhorn.com/whatis/what.php, http://gen-europe.org/ecovillages/europe-map/index.htm

Remtasi: “Šiaudiniai namai“, Edita Milutienė, 2010

Reklama

Trumpai apie atidėliojimą

Kiekvienas mūsų nors kartą gyvenime esame susidūrę su užduotimi, kurios visiškai neturime noro atlikti. Žinome, kad reikia, bet tai lyg ir nedaro jokios įtakos. Tokias užduotis esame linkę palikti paskutinei minutei ir galiausiai jas atlikti „kaip su vištos koja“.

wasting-time

 

Anksčiau tam galbūt reikėjo susirasti kažkokių kitų darbų. Pavyzdžiui, susitvarkyti kambarį, pavažinėti dviračiu, pavedžioti šunį ar nusimegzti šaliką. Tačiau šiais laikais, tereikia atsisėsti prie kompiuterio ir nutaisyti susikaupusią veido mimiką. Niekas nedrįs tavęs trikdyti jeigu atrodysi neįtikėtinai užsiėmęs. Būtent taip aš ir elgiausi pastarąsias dvi valandas iki kol suvokiau, kad dar kelios minutės atidėliojimo ir jau fiziškai nebespėsiu atlikti visų savo suplanuotų šiandienos darbų.

Tačiau, pakalbėkim apie tą laiko tarpą iki tol kol suvoki, kad reikia darbus dirbti. Visą tai laiką susiurbė kompiuteris, ir žinau, kad į tokią situaciją ne aš viena esu patekusi. Kuomet vietoje to, kad būtum produktyvus, dvidešimt kartų pasitikrini ką „Facebook‘e“ veikia tavo draugai, ką „Twitter‘yje“ skelbia tavo sekamos įžymybės. Tada per „Skype“ programėlę pasiskundi visiems kas tik netingi klausytis, koks tu užsiėmęs, kiek daug turi darbo

 ir kiek mažai laiko. Ir taip nepastebimai prarandi geras 3 valandas iš savo gyvenimo, kurių jau niekada nebeatgausi. Ir galiu beveik garantuoti, kad po kiek laiko gailėsies tokių sprendimų.

O  tavo laiko rijikas kompiuteris nesnaudžia. Net ir peržiūrėjus visus socialinius tinklus, jis vis dar pilnas pramogų kurios yra daug labiau viliojančios nei pareigos kurias turi atlikti. Gigabaitai nuotraukų į kurias nežiūrėjai nuo tada kai įsikėlei į kompiuterį, keletas kompiuterinių žaidimų, apie kurių egzistavimą buvai pamiršęs. Pirmieji rašymo bandymai, iš gėdos besislepiantys sunkiausiai prieinamuose segtuvuose. Staiga viskas, kas yra tavo kompiuteryje pasidaro taip įdomu, nauja ir nematyta, kad imi pamiršti, jog šis ritualas kartojasi kiekvieną kartą kai sąmoningai, arba ne, mėgini ko nors išvengti.

Taigi, kad jau atidėlioji ką nors svarbaus, geriau daryk tai vengdamas ir kompiuterio. Sugalvok, ko dar nesi patyręs ar išbandęs. Pasitrauk akimirkai nuo ekrano, atsiribok nuo „Facebook‘o“ draugų ir „Twitter‘io“ įžymybių. Išeik į lauką, susitik su draugais realybėje, išgerkit kavos puodelį, nueik pasivaikščiot į mišką ar parką. Nenori keistai atrodyt vaikštinėdamas parke ratais? Pasiskolink draugo šunį. Prasiblaškęs grįžk namo ir atsisėdęs prie kompiuterio pajusi, kad darbai daug lengviau dirbasi. Atsirado motyvacija: kuo greičiau tai užbaigsiu, tuo anksčiau galėsiu atsiduoti tam, kas mane teigiamai veikia ir ko aš nenoriu vengti visais įmanomais būdais.

Mokamai televizijai ateina paskutinioji?

TV_remote_powerAnksčiau televizija buvo tarsi langas į pasaulį – norint sužinoti, kokiomis naujienomis gyvena pasaulis, užtekdavo įsijungti vakaro žinias, užuot laukus kitos dienos rytinio laikraščio. Dabar laikai stipriai pasikeitė –atsiradus internetui, televizija tapo antraeiliu naujienų šaltiniu.

Televizijos populiarumui blėstant, ši buvo priversta persikvalifikuoti ir iš naujienų teikėjos pamažu virsti pramogų šaltiniu.  Čia ir vėl į kovą stojo internetas, siūlantis dažnai nors ir nelegalias, tačiau nemokamas pramogas – kaip alternatyvą televizijai, kuri vis brangsta, sukeldama vis didesnį žmonių nepasitenkinimą.

Šiomis dienomis retas jaunuolis nežino, ką reiškia torrent. Taigi, jei save priskirtumėte prie pastarųjų – torrent – 2001-ųjų vasarą dienos šviesą išvydusi programa ir protokolas, sukurtas failų perdavimams. Jame vartotojai susijungia vieni su kitais, siunčia ir gauna failų dalis. Šiame tinklo modelyje keitimasis resursais vyksta tiesiogiai tarp vartotojų. Na, viskas lyg ir aišku, suprantama ir įprasta – susirandi filmą internetu, gan greit ir nemokamai jį atsisiunti, o tuomet jau mėgaujiesi reginiu sau patogiu laiku, nieko nemokėdamas jokiam televizijos retransliuotojui.

Tarsi to dar nepakaktų, torrent protokolo kūrėjai prieš ne pilnus metus parodė turintys dar didesnių užmojų – vėlgi buvo nusitaikyta į televizijas ir jų žiūrovus, vertinančius televizijų transliuojamą turinį, tačiau nenorinčius už tai mokėti.  Torrent protokolas buvo patobulintas ir pritaikytas tiesioginėms vaizdo transliacijoms žiūrėti, kuo suskubo pasinaudoti apsukrūs interneto vartotojai. Norint transliuoti programas tereikia turėti šiek tiek kokybiškesnį televizijos imtuvą, programą, kurią galima atsisiųsti nemokamai ir greitą interneto ryšį, kurį už visai nedidelę sumą gali pasiūlyti kone kiekvienas interneto tiekėjas Lietuvoje. Norintiems naudotis programa televizijos žiūrėjimui viskas dar paprasčiau – tereikia kompiuterio su instaliuota Torrent stream programa, gan greito interneto ryšio ir šaltinio, kuris transliuotų norimą televizijos kanalą ar kokį kitą vaizdo turinį.

New-channelsTiesą sakant, kanalų, transliuojamų internete visiškai nemokamai vis daugiau ir daugiau – galima rinktis ir pagal kategorijas: nuo žinių, iki kanalų, skirtų vaikams; nuo muzikinių, iki skirtų suaugusiems. Taip pat galima žiūrėti ir aukštos raiškos (HD) kanalus. Be to, nebūtina apsiriboti kompiuterio ekranu – kompiuterį galite prijungti prie televizoriaus ir mėgautis puikia HD kanalo kokybe visiškai nemokamai. Tokios kanalų gausos net ir už didžiausius pinigus nesuteikia nė vienas mokamos televizijos operatorius Lietuvoje.

Taigi, ar mokamai televizijai išties ateina paskutinioji? Torrent stream kūrėjas B. Cohenas atvirai sako, kad taip. Jis net atvirai prisipažįsta, jog jo tikslas – sunaikinti televiziją…

Internetas – ne gydytojas ir ne vaistas

Idėja šiems pasvarstymams kilo labai paprastai, vieną rytą atsikėliau su bėgančia nosimi ir užkimusia gerkle. Savarankiškai pwfiI6kpadariau išvadą – būsiu kur nors sušalus. Tada kilo keistesnė mintis – o jeigu ne peršalimas? O jeigu kažkas labai baisaus ir aš tai ligai leisiu laisvai bujoti laistydama ją liepžiedžių arbatomis. Žinoma, pasitelkiau į pagalbą visagalį internetą. „Pagūglinau“ patiriamus simptomus, ir ką gi, malonu buvo su jumis bendrauti, geras tas gyvenimas, gaila, kad toks trumpas…

Žmonės dažnai nori sutaupyti laiko, pinigų ir energijos. Deja, kartais tai būna sveikatos sąskaita. Ypač pastaruoju metu, kai interneto karta užaugo ir galbūt netgi užsiaugino keletą mažų antrosios interneto kartos atstovų. Tendencija ligas diagnozuoti naudojantis įvairiuose forumuose randamais aprašymais ir patarimais ypatingai išpopuliarėjo jaunų šeimų tarpe. Šią problemą greitai pastebėjo šeimos gydytojai, ypač mažesniuose miesteliuose, kur daug paprasčiau yra „supermamyčių“ forume pasiskaitinėti naminių gydymo receptų nei nusigauti dešimt kilometrų iki artimiausios gydymo įstaigos.

Taip pat, keletas gydytojų pastebėjo, jo populiarėja gydymo metodų atsisakymo „mados“. Jeigu viename forume mamytė parašė, jog pavyzdžiui po skiepų nuo gripo jos atžalą išbėrė, kita mamytė pasidalino dar vienu šalutiniu poveikiu kurį perskaitė ant informacinio lapelio. Kitą rytą gydymo įstaigoje gali sulaukti nemažai pacientų itin priešiškai nusiteikusių bet kokių skiepų atžvilgiu. Žinoma, tiek gydytojai, tiek medikamento gamintojai suvokia esamą riziką, kad skirtingi organizmai įvairiai reaguoja į vaisto daromą poveikį. Su visais šalutiniais efektais vartotojas yra supažindinamas informaciniame lapelyje ir laisvai gali konsultuotis su savo šeimos gydytoju. Tačiau, draugių internete nuomonė ir įsitikinimai kartais tiesiog patampa svaresniais argumentais nei specialistų patarimai.

Gegužės pradžioje Lietuvoje buvo užfiksuotas pirmas tymų atvejis šiais metais. Susirgo mažametis vaikas, kurio tėvai atsisakė prevencinių skiepų. Paprastai nuo tymų vaikai yra skiepijami du kartus gyvenime tam, kad įgautų imunitetą ligai. Nemalonumų būtų galima išvengti, jei tėvai su vaiku pasirodytų savo šeimos gydytojui, pasitartų ir padiskutuotų apie skiepų daromą naudą ar žalą. Plačiau apie šį įvykį galite pasiskaityti čia, stiprios valios žmonėms siūlau peržvelgti ir komentarų skiltį.

Ir tai tėra vienas pavyzdys iš tūkstančių, kuomet pokalbis, konsultacija ir pagalba akis į akį yra reikalingi tam, kad būtų išvengta skaudžių nelaimių. Internetas ir draugai ar bendraminčiai jame dažniausiai nėra specialistai, o pats internetas nėra patikimiausias žinių šaltinis, ypač kai kalbame apie savo ar šeimos narių sveikatą.

Symbolism in logos – atsitiktinis dizaino pasirinkimas naudojant bereikšmius simbolius ar tikslinga manipuliacija?

2616906744_a238697a95_bDokumentinis filmas Symbolism in logos analizuoja žymiausių šių dienų kompanijų ir korporacijų logotipus istoriniu, mitologiniu ir psichologiniu aspektu. Filmo idėja – atkreipti dėmesį į simbolių, su kuriais susiduriame kasdien, reikšmę, kuri, anot autorių, ne visada suprantama sąmoningai, tačiau visada paveikia individą pasąmonės lygmenyje. Nevengiama ir sąmokslo teorijos užuominų, pabrėžiant, kad problema ne tik tame, jog daugumos mėgstamų prekinių ženklų simbolių mes nesuprantame, bet ir tai, jog ko nesuprantame, gali mums pakenkti.

Vidutinis amerikietis kasdien susiduria su 600 reklamos skelbimų, Lietuvoje tsn.lt reklamos monitoringo 2013 sausis-vasaris ataskaitos duomenimis per šiuos du mėnesius televizijoje buvo ištransliuoti 162tūks. reklaminių klipų. Taigi su nemažu srautu logotipų susiduria ir Lietuvos piliečiai, jau nekalbant apie kitas reklamos rūšis (lauko, radijo, laikraščių reklama). Todėl trumpa, filme analizuojamų ir mums puikiai žinomų, nors gal dar ir nesančių Lietuvos rinkoje logotipų, apžvalga reikalinga ir naudinga.

6a00d8341bf89d53ef0148c7563552970c-piStarbucs coffee savo logotipe vaizduoja mitologinę būtybę – pusiau moterį, pusiau žuvį, kuri dažniausiai vadinama Sirena. Šis padaras, anot graikų mitologijos, savo dainomis viliodavo jūreivius į uolas, ant kurių užplaukę laivai suduždavo. Dabartinių laikų sirena – undinėlė, plačiai pamilta mergaičių ir idealizuota Disney World animacijos. Filme kalbinamas vaikinas, paklaustas ar žino ką reiškia Starbucs  ženklas, sako nesuteikiantis tam tikros reikšmės logotipui, simbolį jis atpažįsta kaip nuorodą į vietą, kur jam malonu ir šilta. Tačiau paminėjus, jog logotipe vaizduojama sirena, vaikinas suglumęs nusijuokia: “aš maniau, kad sirenos – tai blogis“.

Apple ženkliukas visiems žinomas, kaip prakąstas obuolys. Kompanija savo logo kildina iš vadinamojo Niutono obuolio, turint omenyje anglų fiziką Izaoką Niutoną, kuris aprašė visuotinę trauką. Kalbama, kad šiam mokslininkui sėdint po obelimi, ant galvos nukritus obuoliui, garsusis fizikas susivokė ir išvystė jau minėtą teoriją, kuri laikoma klasikinės mechanikos pagrindu. Vėliau apple simbolis perorientuotas į vaivorykštės spalvų obuolį – taip pat jau minėto mokslininko atradimų motyvais (pastebėjo, jog per prizmę perėjusi šviesa virsta spektru). Tokiu būdu užsimenant, kad kompanija, tarsi iš šviesos, ar simbolizuoja šviesą, tobulėjimą, mokslą.

appleTačiau panagrinėjus pačių apple išradėjų biografijas, anot filmo, aiškėja ir labiau kontraversiškos logotipo dizaino pasirinkimą nulėmusios aplinkybės – kaip hipių judėjimo įtaka, homoseksualo kompiuterių mokslo tėvo Alano Turingo (angl. Alan Turing) savižudybės, suvalgius užnuodytą obuolį, atvejis. Neneigiama ir krikščioniška sąsaja, turint omenyje uždraustąjį vaisių, tik neaišku ar prakąstas obuolys apple kontekste simbolizuoja nuodėmę ar žinojimą, nes lotyniškai malum – obuolys arba blogis.

sun-discs1Dokumentikoje kalbama apie daugelį kitų simbolių kaip apskritimo ir sparnų simboliai, pasirodantys daugumoje automobilių markių logotipuose, simbolizuojant galią, koncentraciją būtent ties tam tikru aspektu. Taip pat X simbolį, kuris nurodo moterišką chromosomų rinkinį – todėl daugumoje moteriškos kosmetikos naudojamas šis ženklas, tarsi suteikiant feminizmo atspalvį. Taip pat kalbama apie tam tikrų simbolių pasirodymą architektūroje. Visi nagrinėjami logotipai yra analizuojami istoriniame, psichologiniame ir mitologiniame kontekste, kuris globaliai žinomas ir naudojamas vidutiniškos, išsilavinusios visuomenės. Filme taip pat kalbinami įvairūs žmonės nuo specialistų iki studentų, kas nurodo į daugialypį žinių sisteminimą.

Gali būti ginčijamasi, ar kuriant logotipus yra stengiamasi sąmoningai manipuliuoti. Naudojantis tam tikrais, tūkstantmečių senumo simboliais, potencialus pirkėjas priviliojamas, įtraukiamas į tam tikrą asociacijų iliuziją. Taigi, tam tikrą žinutę stengiamasi perduoti visada, klausimas ar esi pakankamai protingas, kad ją perskaitytumei?

Dokumentinį filmą galite pažiūrėti čia.

Užteks skaityti “greitąjį maistą“

Pavargai skaityti? Nesupranti sakinio prasmės? Sakai, tekstas per ilgas? Kaip manote kodėl taip yra? Kodėl kiekvieną kartą pasiėmus ilgesnį nei 600 žodžių tekstą, dauguma dabar jau giliai atsidūsta, tarsi prieš jų akis ką tik išdygo tekstas, parašytas mandarinų kalba?

CaptureImtis parašyti tokio pobūdžio straipsnį mane įpareigojo keletas faktų. Pirmiausia, tai vienas iš mano pačios, galima sakyti netyčia, atliktų eksperimentų bei jo rezultatai. Vieną niekuo neišsiskiriantį vakarą iš kitų aš aptikau interneto platybėse Zygmunto Baumano straipsnį „Greitis, gyvenimas off-line ir nekasdienis dialogas“. Šis straipsnis buvo ypatingas! Žinoma dėl kelių priežasčių: tai buvo tekstas, sukurtas nuostabaus ir nusipelniusio sociologo, tai buvo įdomus ir daug tiesos, apie kurią mes patys niekada nepagalvojame, pasakantis tekstas ir tai buvo 4.548 žodžių turintis tekstas! Vadinasi tokio straipsnio neperskaitysi trumpam prisėdęs patikrinti elektroninės savo „veidaknygės“. Tam reikia pasiruošti, nusiteikti ir skaityti. Pati įveikusi šią užduotį, mečiau iššūkį likusiems mano Facebook profilio draugams ir pasiūliau jį taip pat perskaityti. Rezultatai buvo įdomūs: 3 like, 20 komentarų, 4 perskaitė, 1 atsisakė. Štai tada ir ėmė aiškėti, kokią dabartinę visuomenę augina galingasis dėdė Internetas

Mūsų visuomenėje auga milžiniškos masės tų, kurie tarsi vampyrai česnakų bijo vadinamųjų paklodžių − kai grynas ištisas tekstas dengia spaudos puslapius su vienu vieninteliu pavadinimu puslapio viršuje. Skubu pridurti, jog jei gerai panagrinėtume, tikiu, kad rastume ir tokių straipsnių, kurie net ir nėra verti tokio krikšto (paklodės). Taigi dabar beveik tapo įprasta straipsnio esmę pagauti iš antraštės, įsigilinti vos į pirmąją pastraipą ir akimis permesti teksto gale esančias išvadas. O toks pakitęs skaitytojų elgesys verčia keistis ir pačius žurnalistus. Todėl dabar spaudos tekstai nuolat tampa vis trumpesni ir paprastesni. Žurnalistams tenka išmokti rašyti tokio ilgio sakinius, kurie nepasirodytų sudėtingi paaugliui ar jo mentalitetą atitinkančiam vyresniam skaitytojui. „Be to, paprastėja sakinio struktūra, rečiau vartojami šalutiniai prijungiamieji sakiniai, ypač tie, kuriais aiškinamos įvairios sąsajos ir priežastinis ryšys. Dėl greitos ir patogios galimybės kopijuoti ir naujai sudėlioti tekstų dalis silpsta ryšys ir tarp atskirų sakinių. Dažnai tekstai nerašomi nuo pradžios iki galo, palaipsniui skaitytojui atskleidžiant autoriaus sumanymo esmę, bet konstruojami kaip „Lego“ mozaika.“ Tad įvertinus visus pakitusius žurnalistinio tipo tekstus, tikrai yra matoma, jog šiuo atveju smunka ne tik kiekybė, bet ir kokybė.

technoDietaAntrą mano nepasitenkinimo bangą išprovokavo ir tas faktas, jog šiuo atveju mažuma yra priversta derintis prie daugumos, nors, kaip galime suprasti, tai tikrai nėra sektinas pavyzdys. Tai reiškia, kad šiuolaikinė žiniasklaida, ypač rašytinė, persikvalifikuoja, jei galima taip pasakyti. Daugelis straipsnių, komentarų, tiriamųjų tekstų yra skaidomi į mažyčius paragrafiukus, kurie būdami po vieną jau nebepasako jokios esmės. Taigi dažniausiai tekstas nebesisieja, arba įsivelia daugybė logikos klaidų. Vienas kaip tik neseniai viešai nuskambėjęs nelogiško sakinio pavyzdys buvo viešai paplitęs internetinėse erdvėse. Šiame sakinyje nuskambėjo trys skaitmenys, kalbantys apie tą patį objektą ir jau nebenusakantys tikslios ir aiškios informacijos: Penktoji ir paskutinioji keturių dalių „Paties baisiausio filmo“ trilogijos dalis atkeliauja į Lietuvos kino teatrus“. Tiesa, viešumoje daugėja ir pačių tyrimų kaip reikia parašyti straipsnį ir kokia privalo būti antraštė, kad sudomintų skaitytoją ir būtų perskaityta bent jau 70% viso teksto.

Kyla ir vėl dar vienas klausimas – ar mums, skaitytojams, trokštantiems su kiekvienu perskaitytu žodžiu, sakiniu, paragrafu įgyti bent kruopelę kažko teigiamo ir vertingo, pavyksta tai padaryti? Ir kodėl dabar dėl dabartinio gyvenimo ritmo jau yra beveik nebeįmanoma skaityti nuoseklaus, aiškiu teiginiu, argumentu ir kontraargumentu paremto teksto? Apie tai šneka ir nemažai kitų spaudos kanalų. Štai www.delfi.lt publikuotame straipsnyje „Jaunimo rašysenoje tekstai tampa textais, vasaris – wasariu“, pakalbinta Vilniaus šv. Kristoforo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė pripažįsta, kad „bendras raštingumo lygis yra kritęs. Ir labai ryškiai. Bet pasakyti, ar kritimas dėl to, kad yra nelietuviškai rašoma kompiuteriuose ar SMS, ar, tarkime, priežastis knygų neskaitymas, labai būtų sunku.“ Vis dėlto aiškias tendencijas mes vis tiek galime matyti. Pamažu skaitytojai pripranta užčiuopti tik paviršinį teksto lygmenį ir tokiu būdu patys verčia savo smegenis atrofuotis, nebeleidžia joms išnaudoti pilno potencialo bei prišeria jas ”greituoju maistu“ (antraštėmis ar paantraštėmis).

Na, o jau marksizmo laikai buvo garsiai kalbama, jog visuomenės mentalitetą ir kultūrą geriausiai gali parodyti, atspindėti jų pačių kalba. Tad, jeigu spręstume apie mūsų visuomenę pagal šiuolaikinės žurnalistikos kalbą, manau, turėtume pripažinti jos garmėjimą žemyn. Ir blogiausia tai, kad šios situacijos jau negali pagerinti ar sustabdyti nei kalbos inspekcijos, nei pulkai kalbos stilistų, nei skiriamos baudos už piktybines lietuvių kalbos klaidas viešumoje. Tad pamažu ima ryškėti, koks bus ateities vaizdas, jei mes ir toliau vadovausimės banalios, greitos ir neprofesionalios kalbos principu.

„Įdomu, ar ilgi, rišlūs ir sudėtingi tekstai išliks tik aukšto IQ autorių ir skaitytojų pomėgis.“