Naujas fenomenas – įtinklinta bažnyčia!

Pope Francis on Twitter

Internetas – stebuklas, kuriuo niekas netikėjo ir neprognozavo jo svarbos kasdienybėje. 1969 metais buvo sukurtas pirmasis tinklas, jungiantis daugiau nei du kompiuterius. Tuo metu visuomenė, verslininkai, didžiosios kompanijos manė, jog kompiuteris bei juos jungiantis tinklas tėra kvailystė, kuri greitai nustos būti madinga, visi sėkmingai grįš prie spausdinimo mašinėlių ir ranka rašytų dokumentų. Internetas, tai fenomenas, nepastebėtai įsiskverbęs į kiekvieno mūsų gyvenimus. Paprasta kalbėti jauniems žmonėms, kurie su tuo užaugo ir kitokio pasaulio net neįsivaizduoja. Žinoma, pats internetas, kaip faktas nėra problema pasaulyje, greičiau išsigelbėjimas tiems, kurie nori žinoti, mokėti, suprasti daug ir greitai.

Nemeluosiu, pati esu dėkinga už viską, ką man gali suteikti didysis pasaulinis tinklas. Turiu galimybę bendrauti su žmonėmis, kurie į pasaulį žiūri panašiai kaip aš, turiu galimybę palaikyti ryšį su draugais, gyvenančiais už tūkstančių kilometrų (tuo pačiu metu domėdamasi apie įvykius aplink pasaulį, gėrėdamasi kitų kūryba ir žiūrėdama į gražias kačių nuotraukas).

Tai, ką siūlo internetas, gali pritraukti ir sutraukti tavo gyvenimą. Kad ir koks nepriklausomas bebūtum, turi suvokti, jog tai yra dar viena viešoji erdvė, kur kiekvienas tavo žodis gali išlikti, ir greičiausiai išliks, čia amžiams. Galvok, ką rašai ir rašyk, ką galvoji! Šis sakinys mus tiksliai nukreipia problemos, o galbūt tiksliau keltino klausimo, link.

Katalikų bažnyčia, bendruomenė dažnai skeptiškai žiūri į naujoves, kurios šiaip ar taip yra neišvengtinos. Laikui bėgant prie visko priprantama ir su tuo sutampama. Būtent todėl šiomis dienomis kunigai, vienuoliai, broliai, seserys nevengia turėti savo „Facebook“ ar „Twitter“ paskyros. Netgi Jo Šventenybė popiežius Pranciškus naudojasi „Twitter“ paslaugomis. Netikite? @pontifex! Žinoma, ši paskyra yra prižiūrima ir redaguojama popiežiui dirbančių žmonių. Čia neišvysite radikalių pasisakymų jautriomis temomis. Tačiau, kartu su popiežiumi Pranciškumi galite pasidžiaugti religinėmis šventėmis, paskaitinėti citatų iš šventojo rašto arba kasdien sužinoti, kam šįvakar skirti savo maldą. Idėja graži, pagirtina. Tačiau pažvelkime šiek tiek siauriau. Kad ir vienos parapijos mastu. Ši parapija turi savo „Facebook“ puslapį, parapijos vadovas turi „Facebook“ paskyrą ir mielai tampa draugais su visais norinčiais. Retkarčiais tiek parapijos, tiek asmeninėje kunigo paskyroje paskelbiami straipsniai, komentarai, nuomonės. Ne visi su tomis nuomonėmis sutinka, tačiau tai ir yra pasaulio grožis – diskusijos, skirtingos nuomonės, kompromisai.

Gaila, kad visada yra ta nemalonioji medalio pusė, kurią nori ar nenori tenka parodyti. Minėtose paskyrose skelbiamos ne tik nuomonės, bet ir įžeidinėjimai amžiniesiems katalikų bažnyčios priešams – homoseksualams, abortų šalininkams, išsiskyrusioms šeimoms. Nevengiami tokie žodžiai kaip „pederastai“, „pederastija“, „iškrypėliai“. Mes neteisingai interpretuojame žodžio laisvę. Ji suteikia mums teisę išreikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau niekur nėra nurodyta, jog įgalina įžeidinėti, gėdinti ir skaudinti. Peržiūrėjus daugiau bažnyčios atstovų paskyrų ir profilių kyla tik vienas klausimas. Tai kaip vis dėlto reikėtų traktuoti savo „Facebook“ paskyrą? Kaip kažką privataus, kur gali reikšti save, nebijodamas pasekmių, ar kaip kažką viešo kur iš dalies, o gal ir visiškai, atstovauji viskam, kuo tiki ir kokiai bendruomenei priklausai.

Tikiuosi, jog šiuo rašiniu neįžeidžiau nė vieno, dar labiau tikiuosi kokio nors atsako ir galbūt civilizuotos diskusijos komentaruose.

Advertisements

6 thoughts on “Naujas fenomenas – įtinklinta bažnyčia!

  1. “Galvok, ką rašai ir rašyk, ką galvoji!” – įtrauksiu į savo citatų, minčių sąrašą 🙂

  2. “Tai kaip vis dėlto reikėtų traktuoti savo „Facebook“ paskyrą? Kaip kažką privataus, kur gali reikšti save, nebijodamas pasekmių, ar kaip kažką viešo kur iš dalies, o gal ir visiškai, atstovauji viskam, kuo tiki ir kokiai bendruomenei priklausai.”
    Sakyčiau, kad kaip ir abu variantai tuo pačiu metu. Turiu galvoje, kad ar šiaip ar taip, paprastai yra pasirenkama tik tam tikra dalis asmenybės, kurią tu rodai vienu ar kitu metu, todėl ne tik naudojantis tam tikrą paskirą vartotojai turėtų būti atsakingi už tai ką skelbia, bet ir ja besidomintys vartotojai turėtų žinoti, kad tai nėra realus žmogus, nes asmenybės neperkelsi ne tik į internetą, bet to padaryti neįmanoma net ir į lapą popieriaus užrašant mintis, nes viena kita vistiek nuklys ir nepasieks lapo 😉 tokią ir turime problemą, kad stengiamės sukurti kuo tikslesnę savo virtualią kopiją, bet tai ne tik teoriškai, o ir praktiškai nėra įmanoma. Ir išvis, kokiu tikslu mes norime turėti tuos savo avatarus kaip mūsų alter ego klajojančius virtualaus sociumo platybėse? Mano atsakymas būtų toks, kad paprasčiausiai internete jaučiamės laisviau nei savo realiuose gyvenimuose (žinoma, kad jaučiamės susikaustę realiuose gyvenimuose irgi tikriausiai galima apkaltinti per didelį laiko kiekį praleistą prie virtualaus bendravimo), bet aišku kiekvienam savo ir yra tam tikrų išimčių 🙂

  3. Šaunus straipsnis, puikiai parašytas, nors ir, reikia pripažinti, apmaudžiai greit pasibaigęs ir sužadintą alkį pasotinęs tik dalinai – tema visgi išties įdomi ir opi, norėtųsi tęsinio :). Galbūt autorės motyvas toks ir buvo, palikti skaitovą prie stalo, kad ir pats pasidalintų mintimis? Jei taip, tada pamėginsiu prie jo dar pasėdėti 🙂
    Klausimas, kaip traktuoti feisbuko paskyras ir jose išreiškiamas mintis, rodytųsi, jau pribrendo iki to, kad būtų atsakomas ne tik interneto bendruomenės ir vertinamas ‘gražu/negražu’, bet ir teisinių, įstatyminių institucijų. Mano galva, kol nesi viešas asmuo, ir daugumai nusispjauti ant to, ką tu galvoji, kai tavo mintis mato tik tavo aplinkiniai žmonės ir labai maža galimybių, kad jie jomis vadovautųsi, savo mintis (proto ribose, suprantama), varžyti ar cenzūruoti nereikėtų. Tuo nenoriu pasakyti, kad nieko blogo didžiosiomis raidėmis bent kelis kartus per dieną išpyškinti ‘JUDEN RAUS’, tikrai ne, tačiau kiekvieną kartą sekti, ar tavo mintis neturi bent šešėlio ką nors įžeidžiančio turinio (kas šiais tolerantiškais laikais nebūtų paprasta), kai ją tematys kelios dešimtys draugų, gal ir nereikėtų. Jei už tai grėstų atsakomybė, tai ko gero sunku būtų nepasijusti, lyg tave stebėtų niūrus internetinis Dž. Orwell’o Didžiojo Brolio atitikmuo, o tai apskritai, su jokia laisve bendro turi nedaug. Suvaržymas nėra lygus tolerancijai, o tolerancija, bent mano galva, ne suvaržymais pasiekiama, o išsilavinimu ir mąstymo platumu. Taigi tarp draugų keiktis gal ir negražu, bet neturėtų būti draudžiama. Paprastiems žmogeliams gerai, pasisekė, tačiau taisyklės turėtų pasikeisti kalbant apie viešus asmenis (ar bendruomenes ar organizacijas), kurių profiliai sekami tūkstančių akių, kurie gali būti cituojami, ‘bendrinami’ ir komentuojami visoje internetinėje erdvėje. Keista, kad politikai ar šiaip žinomi žmonės pasitempia filmuojami televizijos kameros, tačiau siautėja internetinėje erdvėje. Viešumas, kaip bebūtų, panašus. Neblogas pavyzdys – A. Ramanausko ‘eilės’ Lietuvos politiniam ir ‘šiaip’ elitui, išdeklamuotos ant savos feisbuko sienos, matomos tūkstančiams žmonių. Nors tas atvejis, tiesą pasakius, visai linksmas ir šmaikštus, bet šiurpoka pagalvot, kas būtų jei visi vieši asmenys nemąstydami piltų viešumon visas necenzūruotas pamazgas, susikaupusias jų galvose. Ko gero kvapelis būtų nekoks, ir feisbuką norėtųsi apeiti kuo didesniu ratu, kad pačiam neišsipurvinti ir neprasmirsti.
    Dar apie katalikus internetu – bendruomenių, ypač katalikiškų, puslapiai, mano galva turėtų būti ypatingai atidžiai prižiūrimi ir sekami. Vis dėl to labai paprasta atsirasti ‘vėliavnešiui’, kuris, žinodamas, kad bus sekamas būrio idiotų, pasiims kad ir tą ‘antipederastijos’ (arba nutrainiotą ‘mergaitės’) vėliavą ir ims ją mojuoti ten, kur ją mojuoti mažiausiai reiktų, tačiau kur tų idiotų apstu. Prieš tikėjimą nieko prieš toli gražu neturiu, kol jis netampa įrankiu skleisti visokioms silpnaprotystėms, o feisbukas šioje srityje, reikia pripažinti, tiesiog nepamainomas.

  4. Visuomet maniau ir visuomet manysiu, kad viskam yra tam tikras laikas ir tam tikra vieta. Nenoriu pasirodyti “atsilikusi nuo gyvenimo” ar nešiuolaikiška, tačiau tai, kad kunigai ar parapijos turi savo “Facebook” paskyras man atrodo mažų mažiausiai kurioziška. Pabendrauti su kunigu, išsakyti savo mintis religiniais klausimai ar pasimelsti žmonės gali bažnyčioje. Tam ši vieta ir yra skirta.
    Kaip suprantu, kunigai kurdami savo paskyras socialiniame tinkle “Facebook” bando paskatinti jaunimą labiau domėtis religija, tačiau juk logiška, kad religija nesidomintis jaunuolis kaip nesilankė, taip ir nesilankys religiniame puslapyje.
    Beje, norėčiau pagirti straipsnio autorę. Nors pats straipsnis gal būt ir nebuvo visiškai užbaigtas, tačiau mane jis sudomino. Galiu drąsiai pasakyti, kad sužinojau kažką naujo 😉

  5. Žinia, kad ir kunigai turi facebook ir twitter paskyras manęs nei kiek nenustebino, esu pats rašęs, kad feacebook’a turi visi. Nors tai šiek tiek kaista žinia, bet visiškai pateisinama. Pagalvokime, kiek iš mūsų reguliariai, ne tik per Kalėdas, lankomės bažnyčioje ir kaip lengviausia mus pasiekti. Nenoriu daryti išvadų ir kalbėti už visus, bet dėl savęs esu tikras, bažnyčioje lankausi retai ir mane lengviausiai susirasti facebook’e. Perskaičius šį straipsnį pagalvojau, kad bažnyčios atstovai pasinaudoju senu posakiu: „jei Mahometas neina pas kalną, kalnas ateina pas Mahometą“. Taip yra ir su bažnyčia, jei jaunimas neina į bažnyčią ir mieliau laiką leidžia socialiniuose tinkluose, bažnyčia ateina pas jaunimą internete. Gal tai ir skamba, kaip humoras, bet tai tampa realybe.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s