Sugrįžimas į kitokią televiziją

Stebint kaip pasaulio magnatai kasdien pateikia vis labiau stulbinančius technikos prietaisus, nusprendžiau pasidomėti, kaip atrodė televizija dar Tarybiniais laikais ir atrasti pliusų ar įdomybių būtent tame laikotarpyje. Mano pašnekovais šiandien tapo du ilgamečiai pedagogai, daugiau nei 50 metų išsaugoję vis dar tokį patį stiprų ir šiltą šeimos židinį, gerbiama lietuvių kalbos mokytoja Donata Beitnarienė ir rusų kalbos mokytojas Petras Beitnaras.

Taigi mūsų pokalbis siekia sovietinius laikus, maždaug 1990-sius metus, todėl pirmiausia norėčiau sugrąžinti Jus abu į tą laikotarpį ir paklausti, kiek jums tada buvo metų ir ką veikėte tuo metu gyvenime?

 Petras: Prisiminkim… Jeigu kalbam apie 1990-uosius, tai man tada jau buvo 58 metai, po dviejų metų išėjau į pensiją. O močiutei reikia tris metus atmesti, tai jai buvo 55 metai.

Donata: Ir aš tuomet jau buvau išėjusi į pensiją. Bet aš vis tiek ir toliau dirbau mokykloje, mokytojavau. Šiemet yra tik pirmi metai, kai atsisakiau bet kokio darbo.

Suprantu, kad Jums reikia dabar sugrįžti kokia 20 metų atgal, bet gal pamenate, kada jūsų namuose pirmą kartą atsirado televizorius? Kaip jis atrodė? Kokios buvo reakcijos?

 Donata: Prienuose. Mažiukas toks. Rodė nespalvotai, tik juodos ir baltos spalvos.

Petras: Taip, Prienuose. 1958 metais ir tai buvo turbūt „Tauras“, Šiaulių miesto gamybos.

Donata: Pamenu, kai aš įsijungiau – ir nebe atsitraukiau nuo jo. Man buvo labai keista, kas čia bus. Ten ėjo visokie vaizdai ir nesustojo. Man tada buvo labai didelis ir geras įspūdis.

O kalbant apie paskirtį televizoriaus… Juk, pavyzdžiui, šiais laikais televizija yra tapusi pramoginio pobūdžio, ji skirta tam, kad pralinksmintų žiūrovą, kad jis galėtų smagiau praleisti laiką. O kaip buvo Jūsų laikais?

 Donata: Tada buvo labai daug mokomųjų laidų. Man kaip literatūros mokytojai buvo be galo daug naudingų laidų. Buvo transliuojami įvairių rašytojų paminėjimai ir kūrinių ištraukos bei kalbos valandėlės.

Petras: Mes tiesiog į pamokas atsinešdavom televizorių, pajungdavom laidą ir visi kartu stebėdavom. Tuomet ir mokytojui nereikėdavo aiškinti tam tikrų dalykų, ir vaikai gaudavo  vizualią medžiagą, būdavo lengviau įsidėmėti. Turėjome klasėje ir kino projektorių, galėjom rodyti vaikams filmus, jų ištraukas. Tikrai televizorius mokykloje buvo labai svarbus dalykas.

O kaip šeimoje pasidalindavote televizoriumi? Juk šeimoje būdavot penki asmenys…

Donata: Žinoma nebuvo taip, kad kiekvienam kambary būtų po televizorių, kaip dabar. O ir tų kanalų nebuvo daug. Kiek jų tada galėjo būti, aš neatsimenu…

Petras: Dabar čia yra 40 kanalų…

Donata: Ir vis tiek dabar tik 2 težiūrim! (juokiamės visi kartu – aut. past.)

O kas būdavo Jums labiausiai įdomu žiūrėti per televizorių? Ko stengdavotės niekada nepraleisti pažiūrėti?

img.lrytas.ltPetras: Ko gero tai buvo, kai žiūrėjom sporto varžybas! Kai žaidė Arvydas Sabonis prieš Maskvos komandą, prieš CSKA, prieš Vladimirą Tkačenką ir tuos visus kitus milžinus. Tai, Dieve padėk! Visi tada meta darbus ir bėga žiūrėt! Aš atsimenu dar darbe buvau, kai vidury dienos darbuotojai užsirakina duris ir žiūri visi suėję į vieną kabinetą pas šefą. Spintoj įmontuotas televizorius, o sekretorei yra pasakyta, kad jokiu būdu nieko neįleisti ir mes visi prilipę žiūrim, kaip A.Sabonis, būdamas 17 metų žaidė šalies rinktinėje.

Žalgirio ir CSKA vienos įspūdingiausių varžybų (1987)

Na gerai, o dabar pamėginkim sugrįžti į dar tolesnius laikus, į Jūsų pačių vaikystę. Kokius tuomet atsimenate komunikacijos/informavimo/televizijos priemones?

Petras: Kai aš dar mažas visai buvau atsimenu, kaip mano gimnazijos direktorius, kunigas Feliksas Martišius, rodydavo nebylųjį kiną. Eidavo susuktas filmas „Kristaus gyvenimas ir mirtis“. Tai mes jau tada žiūrėdavom į jį ir galvodavom, kad tai stebuklas! Jis suka tą projektorių ir tik paveikslai eina, o garso nėra. Šitą labai gerai atsimenu. O paskui jau ruso laikais Barstyčiuose pamenu, kaip pas V. Ramanauskienę namuose ištiesdavo didelę paklodę ir rodydavo kariškus filmus.

img_612Donata: Kai filmo metu pasirodydavo žvaigždutės, reikšdavo, kad pasibaigė viena serija, žiūrovams reikia palaukti ir tuoj bus kita.

Petras: Ir nešdavosi net promočiutė Konstancija kėdę, vaikai tempiasi po krėsliuką, kad pažiūrėtų filmą. Filmo epizoduose rodydavo karo su Vokietija vaizdus, Staliningrado mūšį, bet mums visiems tai atrodė stebuklas!

O ko pasigesdavot tarybinės Lietuvos televizijoje? Ar jausdavote, kad kažko jums labai reikėtų?

Donata: Nežinau, aš tik atsimenu, koks buvo geriausiais Tarybų Lietuvos televizijos bruožas – tada nebuvo nė vienos reklamos, nė vienos iš tų pamazgų! Taip! Tiesa! Šitą net užsirašyk, Indrute! Nei per laidas, nei per filmus nebuvo jokių reklamų.

­­­Petras: Tikrai, 80% tos reklamos reikia išmesti! Tam yra vaistinės, parduotuvės, ten yra pilna reklamų, plakatų, kurie gali pranešti tau kas šiuo metu populiariausia, nesuprantu kam reikia vis tai kišti žmonėms per televiziją. Be to, reklama yra kilusi iš senovės romėnų žodžio. Kada šaukliai eidavo per aikštę, trimituodavo ir reklamuodavo kokią nors žinią. Tarptautinių žodžių žodyne aiškiai parašyta, kad tie šaukliai ir būdavo reklamatoriai, nes clamor iš lotynų kalbos reiškia balsas, šauksmas, dėl to jie ir būdavo vadinami šaukliais. „Domine exaudí orationem meam. Et clamor mens ad te veniat”- reiškia „Dieve, viešpatie, išgirsk mano prašymą, mano balsą (clamor) ir mano prašymas Tave te pasiekia“. Aš lotynų kalbą šešis metus mokiausi.

Na ir čia jau aš tik iš smalsumo klausiu – keliomis kalbomis mokate kalbėti?

Petras: Na va, kadangi žmona žemaitė, tai ir žemaitiškai moku, ir suvalkietiškai, nes iš suvalkijos esu kilimo. Kalbu kapsų patarme. O po to jau: lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, lotynų. Tiesa dar buvo labai įdomus įvykis kažkada, kai va Donatos vienas dokumentas prapuolė, aš nuvažiavau į ministeriją, pakėliau triukšmą, subėgo moterys. Ir viena vyriausioji šaukia visas: „Ateikit paklausyt, kaip kalba taisyklingąja Jablonskio kalba!“ Aš joms šaukiu: „Duokit greitai dokumentą!“ Jos man sako: „Kodėl Jūs taip šaukiat? O aš joms ir atrėžiu: „Aš Perkūno chore dainuoju 10 metų“.

Tokia linksma gaida ir baigėsi mano interviu apie daug senesnių, bet ko gero daug mielesnių laikų televiziją su pašnekovais Donata ir Petru Beitnarais.

Advertisements

Įrašo “Sugrįžimas į kitokią televiziją” komentarų: 1

  1. Šaunus interviu – juk dabar televizija visai kitokia, tad įdomu paskaitinėti apie paprastesnius televizijos laikus, kurių mūsų naujovių ir technologijų karta nebespėjo taip gerai įsiminti. Man pačiai yra tekę imti interviu apie sovietmečio laikų televiziją ir išties šiame interviu atradau daug panašių prisiminimų, tokių kaip reklamų nebuvimas ar sporto rungtynių svarba, tarp kurių, ko gero, daugeliui ypač įsiminė 1987 m. Žalgiro-CSK varžybos.
    Šiame interviu labai užstrigo Petro prisiminimas apie nebylujį kiną: “Tai mes jau tada žiūrėdavom į jį ir galvodavom, kad tai stebuklas!” Iš tiesų, kino atsiradimas buvo didžiulis netikėtumas visame pasaulyje ir tikrai galėjo būti sulygintas su stebuklu. Teko girdėti linksmą istoriją, jog kino atsiradimo pradžioje, parodžius juostą, kur nufilmuotas važiuojantis traukinys, žiūrovai išsilakstė, pagalvoję, jog į juos iš tiesų važiuoja traukinys. Tačiau šis Petro prisiminimas kartu atskleidžia ir tai, jog kinas ir televizija Lietuvoje gerokai atsiliko nuo pasaulio – juk kino pradžia siekia dar XIX a. pabaigą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s