Užteks skaityti “greitąjį maistą”

Pavargai skaityti? Nesupranti sakinio prasmės? Sakai, tekstas per ilgas? Kaip manote kodėl taip yra? Kodėl kiekvieną kartą pasiėmus ilgesnį nei 600 žodžių tekstą, dauguma dabar jau giliai atsidūsta, tarsi prieš jų akis ką tik išdygo tekstas, parašytas mandarinų kalba?

CaptureImtis parašyti tokio pobūdžio straipsnį mane įpareigojo keletas faktų. Pirmiausia, tai vienas iš mano pačios, galima sakyti netyčia, atliktų eksperimentų bei jo rezultatai. Vieną niekuo neišsiskiriantį vakarą iš kitų aš aptikau interneto platybėse Zygmunto Baumano straipsnį „Greitis, gyvenimas off-line ir nekasdienis dialogas“. Šis straipsnis buvo ypatingas! Žinoma dėl kelių priežasčių: tai buvo tekstas, sukurtas nuostabaus ir nusipelniusio sociologo, tai buvo įdomus ir daug tiesos, apie kurią mes patys niekada nepagalvojame, pasakantis tekstas ir tai buvo 4.548 žodžių turintis tekstas! Vadinasi tokio straipsnio neperskaitysi trumpam prisėdęs patikrinti elektroninės savo „veidaknygės“. Tam reikia pasiruošti, nusiteikti ir skaityti. Pati įveikusi šią užduotį, mečiau iššūkį likusiems mano Facebook profilio draugams ir pasiūliau jį taip pat perskaityti. Rezultatai buvo įdomūs: 3 like, 20 komentarų, 4 perskaitė, 1 atsisakė. Štai tada ir ėmė aiškėti, kokią dabartinę visuomenę augina galingasis dėdė Internetas

Mūsų visuomenėje auga milžiniškos masės tų, kurie tarsi vampyrai česnakų bijo vadinamųjų paklodžių − kai grynas ištisas tekstas dengia spaudos puslapius su vienu vieninteliu pavadinimu puslapio viršuje. Skubu pridurti, jog jei gerai panagrinėtume, tikiu, kad rastume ir tokių straipsnių, kurie net ir nėra verti tokio krikšto (paklodės). Taigi dabar beveik tapo įprasta straipsnio esmę pagauti iš antraštės, įsigilinti vos į pirmąją pastraipą ir akimis permesti teksto gale esančias išvadas. O toks pakitęs skaitytojų elgesys verčia keistis ir pačius žurnalistus. Todėl dabar spaudos tekstai nuolat tampa vis trumpesni ir paprastesni. Žurnalistams tenka išmokti rašyti tokio ilgio sakinius, kurie nepasirodytų sudėtingi paaugliui ar jo mentalitetą atitinkančiam vyresniam skaitytojui. „Be to, paprastėja sakinio struktūra, rečiau vartojami šalutiniai prijungiamieji sakiniai, ypač tie, kuriais aiškinamos įvairios sąsajos ir priežastinis ryšys. Dėl greitos ir patogios galimybės kopijuoti ir naujai sudėlioti tekstų dalis silpsta ryšys ir tarp atskirų sakinių. Dažnai tekstai nerašomi nuo pradžios iki galo, palaipsniui skaitytojui atskleidžiant autoriaus sumanymo esmę, bet konstruojami kaip „Lego“ mozaika.“ Tad įvertinus visus pakitusius žurnalistinio tipo tekstus, tikrai yra matoma, jog šiuo atveju smunka ne tik kiekybė, bet ir kokybė.

technoDietaAntrą mano nepasitenkinimo bangą išprovokavo ir tas faktas, jog šiuo atveju mažuma yra priversta derintis prie daugumos, nors, kaip galime suprasti, tai tikrai nėra sektinas pavyzdys. Tai reiškia, kad šiuolaikinė žiniasklaida, ypač rašytinė, persikvalifikuoja, jei galima taip pasakyti. Daugelis straipsnių, komentarų, tiriamųjų tekstų yra skaidomi į mažyčius paragrafiukus, kurie būdami po vieną jau nebepasako jokios esmės. Taigi dažniausiai tekstas nebesisieja, arba įsivelia daugybė logikos klaidų. Vienas kaip tik neseniai viešai nuskambėjęs nelogiško sakinio pavyzdys buvo viešai paplitęs internetinėse erdvėse. Šiame sakinyje nuskambėjo trys skaitmenys, kalbantys apie tą patį objektą ir jau nebenusakantys tikslios ir aiškios informacijos: Penktoji ir paskutinioji keturių dalių „Paties baisiausio filmo“ trilogijos dalis atkeliauja į Lietuvos kino teatrus“. Tiesa, viešumoje daugėja ir pačių tyrimų kaip reikia parašyti straipsnį ir kokia privalo būti antraštė, kad sudomintų skaitytoją ir būtų perskaityta bent jau 70% viso teksto.

Kyla ir vėl dar vienas klausimas – ar mums, skaitytojams, trokštantiems su kiekvienu perskaitytu žodžiu, sakiniu, paragrafu įgyti bent kruopelę kažko teigiamo ir vertingo, pavyksta tai padaryti? Ir kodėl dabar dėl dabartinio gyvenimo ritmo jau yra beveik nebeįmanoma skaityti nuoseklaus, aiškiu teiginiu, argumentu ir kontraargumentu paremto teksto? Apie tai šneka ir nemažai kitų spaudos kanalų. Štai www.delfi.lt publikuotame straipsnyje „Jaunimo rašysenoje tekstai tampa textais, vasaris – wasariu“, pakalbinta Vilniaus šv. Kristoforo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė pripažįsta, kad „bendras raštingumo lygis yra kritęs. Ir labai ryškiai. Bet pasakyti, ar kritimas dėl to, kad yra nelietuviškai rašoma kompiuteriuose ar SMS, ar, tarkime, priežastis knygų neskaitymas, labai būtų sunku.“ Vis dėlto aiškias tendencijas mes vis tiek galime matyti. Pamažu skaitytojai pripranta užčiuopti tik paviršinį teksto lygmenį ir tokiu būdu patys verčia savo smegenis atrofuotis, nebeleidžia joms išnaudoti pilno potencialo bei prišeria jas ”greituoju maistu“ (antraštėmis ar paantraštėmis).

Na, o jau marksizmo laikai buvo garsiai kalbama, jog visuomenės mentalitetą ir kultūrą geriausiai gali parodyti, atspindėti jų pačių kalba. Tad, jeigu spręstume apie mūsų visuomenę pagal šiuolaikinės žurnalistikos kalbą, manau, turėtume pripažinti jos garmėjimą žemyn. Ir blogiausia tai, kad šios situacijos jau negali pagerinti ar sustabdyti nei kalbos inspekcijos, nei pulkai kalbos stilistų, nei skiriamos baudos už piktybines lietuvių kalbos klaidas viešumoje. Tad pamažu ima ryškėti, koks bus ateities vaizdas, jei mes ir toliau vadovausimės banalios, greitos ir neprofesionalios kalbos principu.

„Įdomu, ar ilgi, rišlūs ir sudėtingi tekstai išliks tik aukšto IQ autorių ir skaitytojų pomėgis.“

5 thoughts on “Užteks skaityti “greitąjį maistą”

  1. Straipsnis apie tikrai aktualią problemą dabartiniam žmogui. Patiko rašymo stilius ir palyginimai, garsių autorių darbų paminėjimas. Sutinku, kad modernėjanti visuomenė skiria vis mažiau dėmesio kokybiškam turiniui. Dabartiniu laikotarpiu esame apsupti informacinio srauto per visas galimas medijas, kuris vis dažniau mums ima siūlyti trumpai aprašomus įvykius, palaidus faktus be tinkamų argumentų. Straipsnyje pasigedau prevencinių priemonių. Galbūt yra sprendimų, planų kaip kovoti su šia problema, vaizdo medžiagos kuri paskatintų mąstyti ir įkvėptų žmonės atsirinkti informaciją? Į viską žiūrima iš kritiškos perspektyvos, bet manau yra ir teigiamų „greitosios informacijos“ savybių. Kadangi visuomenė auga atitinkamai sparčiam gyvenimo tempui – ji turi būti konkreti. Žinoma, priklausomai apie ką būtent yra rašoma. Tuščiažodžiavimas straipsniuose gaišina laiką, bet informacijos trūkumas taip pat nepatenkina žmogaus žinių poreikio. Manau, šis straipsnis privers susimąstyti ir atidžiau rinktis informaciją iš pateikiamo srauto.

  2. Iš dalies sutinku su straipsnio autore, jog žmonės nebeskaito ilgų straipsnių. Tačiau darosi vis sunkiau skaityti ilgus tekstus dėl kelių priežasčių. Tikriausiai pagrindinė priežastis, tai informacijos perteklius. Juk būtent dabar yra neribotos galimybės rasti informacijos tam tikra tema. Yra begalė internetinių puslapių, kurie kiekvieną dieną vis publikuoja naujas žinias. Tačiau dažniausiai žmogus turi ribotą laiko tarpą, kurį gali skirti naudingos informacijos ieškojimui bei skaitymui, tad nenuostabu, kad pamačius ilgą straipsnį, pirma mintis būna jog ” gal neverta..” . Juk kartais kol tą vieną straipsnį perskaitai, tuo pat metu galėjai perskaityti kelis. O laikas žmogui juk labai svarbus. Tad manau, jog būtų labai sunku kaip nors paveikti ar pakeisti šią tendenciją.

  3. Šaunus straipsnis, puikiai iliustruojantis, kokia opi problema kankina mūsų visuomenę – pagarbos kalbai ir raštui nykimas. Dauguma teigia, kad neišprusę vaikai yra mokytojų kaltė, tačiau drįsčiau teigti, kad rašymo ir požiūrio į literatūrą “madas” diktuoja patys mokiniai. Paauglystės laikotarpiu kiekvienam jaunam žmogui reikia išsikovoti vietą po saulę, o geriausias būdas tai padaryti – priklausyti tam tikrai socialinei grupei ir laikytis jos priimtų taisyklių. Labai gaila, tačiau jaunimas, bendraudamas tarpusavyje, naudoja daug nelietuviškų žodžių, jų trumpinių ir įvairių žodžių koduočių. Čia ir prasideda problema – nenorėdamas išsiskirti iš būrio, žmogus sąmoningai išmoksta “populiarios” kalbos. Pritariu autorei, kad yra labai gaila, jog žmonės nebevertina teksto prasmės, neieško giliai paslėptos teksto minties, tačiau greitai kintančioje, informacija persisotinusioje visuomenėje šiais laikais labai sunku rasti skaitytoją, kuris skirtų laiko literatūros teikiamam malonumui ir sąmoningam savęs turtinimui.

  4. Labai taikli ir dabartinę situaciją atitinkanti tema pasirinkta tavo straipsnyje! Noriu pasidžiaugti, kad aptartas tiek raštingumo prastėjimas tiek ir dėmesio bei koncentracijos stoka, kas yra taip pat opi problema šiomis dienomis. Pati pastebiu, jog susikaupti ir mano aplinkiniams, ir pačiai vis sunkiau.

    Tiesa, skaitant straipsnį kilo keletas klausimų. Pirmiausia, minėjai, jog tavo pasidalintas straipsnis susilaukė 20 komentarų. Jie buvo teigiami ar neigiami? Kokia gi diskusija virė komentarų skiltyje? Taip ir liko neaiški tavo eksperimento baigtis…

    Taip pat, kieno citata minėta teksto pabaigoje? Citatos autorius visada turėtų būti nurodomas.

  5. Dėkoju autorei už įdomų straipsnį ir aktualią temą. Informacinių technologijų ir inovacijų dėka mūsų gyvenimo tempas paspartėjo, o kartu ir skaitymo įgūdžiai. Todėl liūdna, bet natūraliai skaitome trumpesnius ir lengvesnius straipsnius, o gilesnis susimąstymas kasdienybėje neberanda sau vietos. Tačiau manau, kad mūsų visuomenėje dar vis egzistuoja poreikis knygoms, o paviršutiniškas praslydimas atsibosta. Rašysenos įpročiai tikrai yra suprastėję. Tokios kompiuterinės programos kaip Microsoft Office Word taiso rašybos klaidas ir tuo pačiu padeda patiems pamiršti taisyklingą rašybą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s