Apsidairiusi aplink, pasijaučiu kaip močiutė, pagavusi save galvojant: o seniau vis dėlto buvo geriau… Šiuo savo rašiniu nenoriu nieko įžeisti ir, tuo labiau, nesiimu kritikuoti, greičiau naudojuosi galimybe trumpai pasidalinti savo subjektyviomis įžvalgomis, per dvidešimtmetį sukauptomis patirtimis: augant, mokantis, būnant tarp žmonių.
Basakojė vaikystė…
Mano “senovinį“ požiūrį į daugumą dalykų turbūt lemia aplinka, kurioje augau. Mintimis grįžus į vaikystę, prieš akis išnyra Mažeikių Ventos upės pakrantės, kuriose žaisdavom slėpynių, gaudynių ir močiutės kaimas, kur buvo gainiojami antys, žąsys, katinai ir šunys saulėtos vasaros mėnesiais. Telefono neturėjau, per televizorių – tik “Keistuolių pasaulis“, o kompiuteris – na, tuomet nelabai ir žinojau, kad toks egzistuoja. Tuo tarpu dabar neretai pamatau 7-metį įsikibusį į i-Phon’ą, Kalėdinių dovanų sąraše dažniausia plančetinis kompiuteris, o ir lietuvišką kudlių pakeitė špicai, jorkšyrai ir panašūs “katašuniai“ (linksmą šypseną išspaudžia parduotuvėse tampomi, į tigrinį apdarą įsprausti, augintiniai arba niūriu veidu šaltą žiemos rytą tuos “šuniukus“ vedžiojantys vyrai- pasipuikavimui ir dovanoms greičiausiai užsiprašė draugė/žmona/dukra, o “kakučius“ rinkti tenka patiems dovanotojams).
Mokomės
Mokyklos sistemos tapo kompiuteriuotos turbūt mano dešimtais tapimo “išsilavinusiu žmogumi“ metais. Gal ir patogu, kai pagalvoji, nebereikia popierinių knygelių su dvejetais tėvams rodyti ir pati komunikacija mokyklos lygmenyje vyksta greičiau. Tik vis nesuvaldau juoko atsiminusi, kaip mano brolis, per tą patį elektroninį dienyną http://www.tamo.lt prisijungęs mamos vardu, visas praleistas pamokas “pasiteisino“. Kalbant apie akademinio išsilavinimo modernėjimą, ypatingai mūsų universitete, pliusų tikrai daugiau negu minusų: dirbantis, užimtas ar šiaip retkarčiais paskaitas pramiegantis studentas informaciją visada ras skaidrėse, o ir dėstytojams su masiniu srautu besimokančių susitvarkyti lengviau. Bet jei bent kartą teko būti paskaitoje, kurioje dėstytojas nenaudodamas iš anksto paruoštos technologinės “porcijos“ informacijos, savo iškalbos, profesionalumo ir charizmos dėka pritraukia dėmesį kalbindamas atbukusius nuo spoksojimo į PowerPoint prezentacijas ir vienpusio komunikavimo studentus, sugeba kažko išmokyti, suprasit mane, kai sakysiu, jog ne visada modernus žinių pateikimas padeda jas įsisavinti.
Draugai, laisvas laikas
Dėkoju likimui už tikrus draugus ir tokius, kurių norai laiko praleidimo atžvilgiu sutapo su manaisiais. Stebiu būrelius, besibraunančius pro Charlie kavinės duris ir džiaugiuosi, jog mano kompanijoje vyravo penktadienio tradicija “pasidaryk pats“. Kiek vakarų susispaudę virtuvėje skutom bulves, tarkavom ir vėliau gardžiais cepelinais skanavom. Ne todėl, kad to paties Charlie Mažeikiuose dar net nebuvo, greičiau dėl to, nes pats gaminimo procesas virsdavo linksma atrakcija. Nesakau, kad vadovaudamasi principu „kam pirkti, jei galiu pasidaryti pati“ niekada neužsuku į tokias įstaigas, tačiau gera atsiminti laikus, kai už produktų maišelį sumokėjęs 15 Lt papuotauji aštuoniese, kai įdomus žmogus buvo ne tik Zara švarką ir Luis Vuitton rankinę turintis asmuo, kai draugai apie “meiles seiles“ sužinodavo ne iš pakeisto Facebook’o statuso ir kai linksmiausi šokiai vykdavo netoliese esančiame daugiabutyje.
Nesupraskit manęs klaidingai: gražūs man šiuolaikiniai rūbai, kompiuteris taip pat palengvina gyvenimą, ir prie išmaniojo priprasti baigiu (nors ir knieti griebt senąją Nokia iš stalčiaus ir toliau ja naudotis). Tik norisi, gal šiek tiek naiviai, tikėti, jog pasaulis nesisuka apie statusą įprasminančią išvaizdą, technologinių naujovių turėjimą ir etiketėmis numargintą pasitenkinimą.
1940-ųjų rokenrolo šėlsmo, 1992-ųjų lietuviško tikrumo, ir 2013-ųjų protingo beribių galimybių išnaudojimo Jums!
technoDieta 
Įtraukiantis ir priverčiantis susimąstyti straipsnis. Daug įdomių įžvalgų ir apmąstymų, o ir apskritai pati tema šauni. Išties, kartais apima tų paprastesnių ir mielesnių laikų nostalgija… 🙂 Bet turiu pažerti ir truputėlį kritikos. Visų pirma, labai ilgi sakiniai. Dėl to sunku skaityti – daug kur teko skaityti po kelis kartus, kol pavyko “pagauti mintį“. Pastraipos taip pat kiek per ilgos. Žodžiu, straipsnio idėja ir įžvalgos išties šaunios, bet reikėtų stipriai padirbėti su stiliumi. 🙂
Tikrai linksmas ir įdomus straipsnelis, priverčiantis sugrįžti į savo vaikystę ir prisiminti kaip ją laidau pati. Tikrai galima pastebėti ryškų jaunimo pasikeitimą technologijų atžvilgiu. Nė žingsnio be telefono nežengiantys vaikai dažnai laisvą laiką laidžia ne su draugais, o prie kompiuterio ekranų žaisdami “kontr straikus“, “laneidžus“ ar kitus žaidimus. Na, bet tokia jau ta šiandieninė realybė, pasaulis juda į priekį.
Įdomiai parašytas straipsnis, priverčiantis prisiminti “tuos“ aprašytus laikus. Ech… Tačiau, kiekvienam laikotarpiui, savi žmonės/poreikiai/pomėgiai. Nebūtų įdomu, jei nesikeistume, netobulėtume, nors tam ir būtų sąlygos. Tačiau pamačius tas grupeles, nusėdusias Charlie krėslus, negali garantuoti, jog ta pati grupelė vakar nevakarojo skusdami bulves, apsupti bent poros lietuviškų kudlių (nors ir tie “katašuniai“, kaip kad buvo pavadinta, ne ką kitokie. Žinoma, kai šeimininkui terūpi, jog jo šalikėlis derėtų su augintinio paltuko sagutėmis ir tai visi pamatytų, tai jau kita kalba) . Ne visi pamiršę, jog kartais paprastesni dalykai atneša daugiau laimės. Nors, kaip ir sakiau, pasikeitus laikams, kai visi skubam, lekiam, žiūrėk, tik nepavėluok kur, tas pats Charlie ar tos pačios naujosios technologijos, taip palengvina gyvenimą. Ačiū jų išradėjams!
Įdomu buvo paskaityti!
Che, labai patiko mintis apie „katašunius“ – išties ir man itin juokingai, kartais netgi apgailėtinai atrodo tokie pasportavę , raumeningi vyriškiai lauke vedžiojantys visokius jorkus ir panašius gyvius. Noras neatsilikti nuo užsienio šalių diktuojamų mados tendencijų tikrai peržengia ribas. . . O modernus žinių pateikimas universitetuose itin naudingas dalykas, visiškai sutinku su autore, kad reikiamą informaciją galima rasti skaidrėse. Ir netgi knygas šiais laikais pateikia elektronines versijas, kad studentams tuo atveju, jeigu nebeliktų bibliotekoje, galėtų laisvai skaityti savo kompiuteryje ar išmaniąjame telefone. O kas liečia šiuolaikinių vaikų laisvalaikio praleidimą – tai juk nieko negalime padaryti, pasaulis modernėja, o tuo pačiu negrįžtamai pakeičia ir mūsų visų gyvenimus 🙂
Patiko tai, kad išskirtos aiškios pastraipos, tekstas vientisas ir nuoseklus. Iš dalies patiko ir pats straipsnis, jo turinys, tačiau man pasirodė kiek per nostalgiškas. Aš visiškai pritariu, kad galbūt šiuolaikinis jaunimas ne toks koks buvo seniau, o mūsų vertybės kiek prasilenkia su tomis, kurias derėtų puoselėti. Vis dėlto manau, kad kiekvienas laikotarpis turi savų pliusų ir minusų, taip kaip ir šis išmanusis amžius, kuris yra visiškai kitoks nei, tarkim, viduramžiai. Tačiau tai yra visiškai natūralu. Pamenu, vieną protingo žmogaus mintį, jog senesnioji karta visad piktinsis ir nesupras jaunesniosios. Ir taip yra dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų, kultūros ar, galų gale, mados. Sakoma, kas kaip moka, tas taip šoka. Todėl visiems linkiu puoselėti savo gyvenimą ir aplinką taip, kaip atrodo geriausia ir mažiau dairytis į kitus, nes ne visada tai, kas atrodo teisinga tau, turi taip atrodyti ir kitam. Apibendrinant, straipsnis išties gražiai ir vaizdingai parašytas, sėkmės darbuojantis toliau! 🙂
Man šis straipsnis labai patiko, įtraukė nuo pat pradžių, nes tai yra būtent ta tema, kuri mane be proto domina. Kai perskaičiau iki galo, pagalvojau – negi jau baigėsi? 😀 Puikūs autorės pamąstymai, kurie, manau, kiekvienam iš mūsų primena patirtus įvykius. Tai privertė susimąstyti apie praeitį, nes per skubėjimą ir darbų gausą retai apie tai galvojame. Galiu pritarti autorei, kad seniau buvo geriau. Nors, negalime išsižadėti ir inovacijų, tačiau visur reikia atrasti aukso viduriuką – tuomet būsime dar laimingesni 😉
Neužkliuvo nei teksto struktūra, nei pastraipų ar sakinių ilgumas. Buvo taip įdomu skaityti, kad man tai neturėjo jokios reikšmės. Be jokios konkurencijos ar dar kokių užslėptų minčių, pagirsiu autorę už puikų rašymo stilių. Linkiu tobulėti ir rašyti toliau. Sėkmės 🙂
Neteisinga sakyti, kad technologijoms pakeitus pasaulį, pasikeitimai, kurie palietė tave (paskaitų medžiagos sukėlimas į internetinę erdvę) yra naudingas ir tau praverčia, o vaikus ir kitus aplinkinius tokie pasikeitimai paveikia tik neigiamai – atima iš jų vaikystę.
Tiek aš, tiek mano draugai nuo mažumės žiūrėdavome televizorių, kompiuteriu naudojuosi taip pat nuo pirmos klasės, tačiau tikrai nesijaučiu praradusi vaikystę… Taigi, šiuo aspektu, pritrūko antrosios nuomonės – neaptarti tokių technologinių pokyčių pliusai, nes jų tikrai yra.
Pats straipsnis buvo sklandus ir nuoseklus, skaityti jį išties lengva. O ir nagrinėjama tema tikrai aktuali – privertė dar kartą susimąstyti apie šiuolaikinius vaikus ir prisiminti savo vaikystę.
straipsnis teisingas, kaip ir pačio blogo mintis. Ta prasme besikeičiantys laikai atnešė ne tik gerų pokyčių, bet ir labai blogų. Živile, o kodėl pasaulis, laikui bėgant, turi judėti tik į priekį, jis gali ristis ir atgal. 😀